„Dirva“ ruošiama pjūčiai

DIDŽIOJO mokytojo mokiniai suglumę. Jėzus tik ką papasakojo trumpą istoriją apie kviečius ir rauges. Tai buvo vienas iš daugelio tą dieną papasakotų palyginimų. Jėzui baigus pasakoti, dauguma klausytojų pasišalino. Tačiau Jėzaus sekėjai suprato, kad jo palyginimai turėtų turėti konkrečią prasmę — ypač palyginimas apie kviečius ir rauges. Jie žinojo, kad Jėzus nėra vien tik įdomus pasakotojas.

Pasak Mato pranešimo, jie paprašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje.“ Atsakydamas Jėzus išaiškino palyginimą ir išpranašavo didelę atskalūnybę, atsirasiančią tarp jo tariamųjų mokinių (Mato 13:24-30, 36-38, 43). Taip ir įvyko: atskalūnybė išplito netrukus po apaštalo Jono mirties (Apaštalų darbų 20:29, 30; 2 Tesalonikiečiams 2:6-12). Jos  padariniai buvo tokie akivaizdūs, kad Luko 18:8 užrašytas Jėzaus klausimas „ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ pasirodė labai tinkamas.

Jėzaus atėjimas ženklins prilygintų kviečiams krikščionių „pjūties“ pradžią. Tai bus ‛pasaulio pabaigos’, kuri prasidėjo 1914-aisiais, ženklas. Todėl mūsų neturėtų stebinti, kad artėjant pjūties pradžiai prabunda domėjimasis Biblijos tiesa (Mato 13:39).

Tyrinėdami istorinius pranešimus akivaizdžiai matome, kad ypač nuo XV amžiaus atbunda net daugybės „raugėms“, arba tariamiesiems krikščionims, prilygintų krikščionijos sekėjų protas. Kai Biblija tapo laisvai prieinama ir buvo parengtos citatų abėcėlinės rodyklės, nuoširdūs žmonės pradėjo uoliai tyrinėti Raštus.

Šviesa ryškėja

XIX amžiaus pradžioje vienas iš tokių žmonių buvo Henris Grū (1781—1862) iš Birmingemo (Anglija). 13-metis berniukas persikėlė su šeima per Atlantą ir 1795-ųjų liepos 8-ąją išsilaipino Jungtinėse Valstijose. Jie apsigyveno Providense (Rod Ailendo valstija). Tėvai Henriui įdiegė meilę Biblijai. 1807-aisiais 25 metų Grū buvo pakviestas į Hartfordą (Konektikuto valstija) tarnauti baptistų bažnyčios pastoriumi.

Jis sąžiningai ėmėsi mokytojo pareigų ir stengėsi savo parapijiečiams padėti gyventi pagal Rašto reikalavimus. Grū tikėjo, kad susirinkime neturi būti jokio asmens, kuris sąmoningai nuodėmiauja. Kartais jis drauge su kitais atsakingais bažnyčios vyrais turėdavo pašalinti iš bendrijos (atskirti) tuos, kurie ištvirkaudavo ar elgdavosi nesąžiningai.

Bažnyčioje buvo ir kitų jį jaudinančių problemų. Keletas vyrų, ne bendrijos narių, tvarkė bažnyčios reikalus ir vadovavo giedojimui apeigų metu. Šie vyrai taip pat turėjo balsavimo teisę sprendžiant susirinkimo  klausimus ir taip kontroliavo kai kuriuos jo reikalus. Remdamasis atsiskyrimo nuo pasaulio principu, Grū labai tvirtai tikėjo, kad šias funkcijas turėtų atlikti tik ištikimi vyrai (2 Korintiečiams 6:14-18; Jokūbo 1:27). Jo manymu, netikinčiųjų giedamos gyriaus giesmės Dievui buvo šventvagystė. Dėl savo požiūrio 1811-aisiais Henris Grū buvo pašalintas iš bažnyčios. Tuo pačiu metu nuo bažnyčios atsiskyrė ir jo bendraminčiai.

Atsiskyrimas nuo krikščionijos

Ši grupė ir Henris Grū pradėjo drauge studijuoti Bibliją norėdami suderinti savo gyvenimą bei veiklą su jos patarimais. Greit studijos padėjo geriau suvokti Biblijos tiesą ir paskatino juos atskleisti krikščionijos klaidas. Pavyzdžiui, 1824-aisiais Grū įtikinamai paneigė Trejybę. Atkreipk dėmesį į logiškas šios jo raštų ištraukos mintis: „‛Tos dienos ar tos valandos nežino nei žmogus, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik TĖVAS’ [Morkaus 13:32]. Štai į kokias pakopas čia suskirstytos būtybės: žmogus, angelai, Sūnus, Tėvas... Mūsų Viešpats mus moko, kad tą dieną žino tik Tėvas. Tačiau tai neteisinga, jei, kaip kai kurie mano, Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia yra trys asmenys viename Dieve. Pagal tai [Trejybės doktriną], ... Sūnus žinojo visa lygiai kaip ir Tėvas.“

Grū viešai demaskavo dvasininkijos veidmainystę bei karo vadus, apsimetančius Kristaus tarnais. 1828-aisiais jis pareiškė: „Ar galima įsivaizduoti ką nors labiau nesuderinama: krikščionis išeina iš savo kambarėlio, kuriame meldėsi už savo priešus, ir įsako kareiviams su šėtonišku įtūžiu smeigti mirtinus ginklus tiems patiems priešams į širdis? Vienu atveju jis, kaip ir dera, panašus į savo mirštantį Šeimininką; tačiau į ką jis panašus kitu atveju? Jėzus meldėsi už savo žudikus. [Vadinamieji] krikščionys žudo tuos, už kuriuos meldžiasi.“

Grū rašė dar įtikinamiau: „Kada įtikėsime Visagalį, kuris užtikrina esąs ‛neišjuokiamas’? Kada suvoksime esmę bei genialumą šventos religijos, kuri reikalauja susilaikyti net nuo ‛blogio regimybės’?.. Ar tai ne palaimintojo Sūnaus šmeižimas manyti, jog jo religija vienu atveju reikalauja, kad žmogus elgtųsi kaip angelas, kitu — kaip demonas?“

Amžinasis gyvenimas nėra paveldimas

Tais laikais, kai nebuvo nei radijo, nei televizijos, populiarus būdas išreikšti savo pažiūras buvo rašyti ir platinti brošiūras. Apie 1835 metus Grū parašė reikšmingą brošiūrą, demaskuojančią nebiblinius mokymus apie sielos nemirtingumą bei pragaro ugnį. Jis suvokė, kad šios doktrinos juodina Dievą.

Brošiūra turėjo ilgalaikį poveikį. 1837-aisiais 40-metis Džordžas Storzas vieną jos egzempliorių rado traukinyje. Storzas buvo kilęs iš Libano (Niu Hampšyro valstija), o tuo metu gyveno Jutikoje (Niujorko valstija).

Jis buvo didžiai gerbiamas Metodistų episkopalinės bažnyčios pastorius. Storzą labai sukrėtė itin svarūs brošiūros argumentai, nukreipti prieš pagrindinius krikščionijos mokymus, kuriais jis niekada anksčiau neabejojo. Bent jau iki 1844-ųjų jis nežinojo, kas tos brošiūros autorius, kol nesusipažino su Henriu Grū; tuo metu jie abu gyveno Filadelfijoje (Pensilvanijos valstija). Tačiau Storzas trejetą metų tą klausimą tyrinėjo savarankiškai, apie tai diskutuodamas tik su kitais tarnais.

Kadangi niekas negalėjo paneigti to, ką jis išsiaiškino, Džordžas Storzas nusprendė, jog pasilikdamas Metodistų bažnyčioje būtų neištikimas Dievui. 1840-aisiais jis atsižadėjo šios bažnyčios ir išvyko į Olbanį (Niujorko valstija).

Ankstyvą 1842-ųjų pavasarį Storzas per šešias savaites pateikė šešių paskaitų ciklą  tema „Klausimas: ar neteisieji nemirtingi?“ Susidomėjimas buvo toks didelis, kad jis nusprendė tą medžiagą išspausdinti ir per kitus 40 metų Jungtinėse Valstijose bei Didžiojoje Britanijoje jos buvo išplatinta 200000 egzempliorių. Storzas drauge su Grū viešai ginčijo sielos nemirtingumo doktriną. Grū uoliai skelbė iki pat savo mirties 1862-ųjų rugpjūčio 8-ąją Filadelfijoje.

Pateikęs tik ką paminėtas šešias paskaitas, Storzas vėliau susidomėjo Viljamo Milerio skelbimu. Šis laukė matomo Kristaus sugrįžimo 1843-iaisiais. Maždaug dvejus metus Storzas aktyviai skelbė šią žinią Jungtinių Valstijų šiaurės rytuose. Po 1844-ųjų jis daugiau nesiėmė nustatinėti jokios Kristaus grįžimo datos, tačiau kitų norui tyrinėti chronologiją neprieštaravo. Storzas tikėjo, kad Kristaus sugrįžimas arti ir kad krikščionims svarbu budėti ir būti dvasiškai budriems, pasiruošusiems veiklos patikrinimo dienai. Tačiau jis atsiskyrė nuo Milerio grupės, nes ši pripažino tokias nebiblines doktrinas kaip sielos nemirtingumas, pasaulio sunaikinimas ugnimi bei mirtis be jokios amžinojo gyvenimo vilties tiems, kurie nepažino Dievo.

Kur turėtų vesti Dievo meilė?

Storzas atmetė adventistų požiūrį, jog Dievas prikels neteisiuosius, kad vėl juos numarintų. Rašte jis negalėjo rasti įrodymų, kad Dievas elgtųsi taip beprasmiškai ir kerštingai. Storzas su savo bendraminčiais metėsi į kitą kraštutinumą ir priėjo prie išvados, kad neteisieji iš viso nebus keliami. Nors jie nesugebėjo paaiškinti tam tikrų citatų, kuriose kalbama apie neteisiųjų prikėlimą, jiems atrodė, kad jų išvada labiausiai atitinka Dievo meilę. Tačiau netrukus buvo žengtas tolesnis žingsnis Dievo tikslo pažinimo link.

1870-aisiais Storzas sunkiai susirgo ir keletą mėnesių negalėjo dirbti. Per tą laiką jis pajėgė peržiūrėti, ką buvo išsiaiškinęs per visus 74 savo gyvenimo metus. Jis nusprendė, jog praleido svarbią Dievo tikslo dėl žmonijos dalį, nurodytą Abraomo sandoroje, kad ‛bus palaimintos visos žemės giminės, nes Abraomas paklausė Dievo balso’ (Pradžios 22:18; Apaštalų darbų 3:25).

Tai sukėlė jam naujų minčių. Kad būtų palaimintos „visos giminės“, gerąją naujieną ko gero turėtų išgirsti kiekvienas? Kaip jie galėtų ją išgirsti? Argi milijonų milijonai  jau nėra mirę? Toliau tyrinėdamas Raštus, jis priėjo prie išvados, kad yra dvi „neteisiųjų“ grupės: vieni, kurie galutinai atmetė Dievo meilę, kiti, kurie mirė nepažinę Dievo.

Storzas nusprendė, jog pastarieji turėtų būti prikelti iš mirties, kad jiems būtų suteikta galimybė turėti naudos iš Kristaus Jėzaus išperkamosios aukos. Tie, kurie ją pripažins, žemėje gyvens amžinai. Ją atmetusieji bus išnaikinti. Taip, Storzas tikėjo, jog kiekvienam prikeltajam bus suteikta galimybė. Galiausiai nė vieno nebebus mirusio dėl Adomo nuodėmės, išskyrus patį Adomą! Tačiau kaip su gyvenančiaisiais Viešpaties Jėzaus Kristaus sugrįžimo metu? Ilgainiui Storzas ėmė įžvelgti, jog pasiekti tiems žmonėms bus pradėta globalinė skelbimo kampanija. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tai įmanoma padaryti, tačiau įsitikinęs rašė: „Labai daug kas, negalėdami suvokti, kaip koks nors dalykas turėtų būti daromas, atmeta jį, tarsi Dievui tai būtų neįmanoma vien dėl to, kad jie nesuvokia to proceso.“

Džordžas Storzas mirė 1879-ųjų gruodį savo namuose Brukline, vos už kelių kvartalų nuo vietos, vėliau tapusios centru globalinės skelbimo kampanijos, kurios jis taip nekantriai laukė.

Reikalinga tolesnė šviesa

Ar tokie žmonės kaip Henris Grū bei Džordžas Storzas suvokė tiesą taip aiškiai kaip mes šiandien? Ne. Jie suprato, kad tam reikia pastangų. 1847-aisiais Storzas tvirtino: „Derėtų prisiminti, kad mes tik ką išėjome iš bažnyčios dvasinės tamsos, tad visiškai neturėtų būti keista, jei vis dar vilkime kai kuriais ‛babilonietiškais drabužiais’, laikydami juos tinkamais.“ Pavyzdžiui, Grū pripažino Jėzaus pateiktą išpirką, tačiau nesuprato, kad tai „lygiavertė išpirka“, tai yra tobulo žmogaus Jėzaus gyvybė atiduota mainais už prarastą tobulo žmogaus Adomo gyvybę (1 Timotiejui 2:6, NW). Be to, jis klaidingai tikėjo, kad Jėzus sugrįš į žemę ir ją valdys matomu būdu. Tačiau Grū rūpinosi Jehovos vardo pašlovinimu — klausimu, kuriuo nuo antrojo m. e. amžiaus domėjosi labai mažai žmonių.

Džordžas Storzas kai kuriuos svarbius klausimus irgi suprato neteisingai. Jis sugebėjo įžvelgti dvasininkijos skleidžiamą melą, tačiau kartais nuklysdavo į kitą kraštutinumą. Pavyzdžiui, matyt, pernelyg jautriai reaguodamas į tradicinį dvasininkijos požiūrį į Šėtoną, Storzas atmetė sampratą, kad tai realus asmuo. Jis atmetė Trejybę, tačiau beveik iki pat savo mirties abejojo, ar  šventoji dvasia yra asmuo. Nors Džordžas Storzas tikėjo, kad iš pradžių Kristaus sugrįžimas turėtų būti nematomas, jis manė, jog ilgainiui tai turėtų pasireikšti matomu būdu. Nepaisant to, aišku, kad abu vyrai buvo nuoširdūs bei sąžiningi ir priartėjo prie tiesos labiau nei dauguma kitų.

Jėzaus palyginime apie kviečius ir rauges minima „dirva“ dar nebuvo pribrendusi pjūčiai (Mato 13:38). Grū, Storzas bei kiti ją tam dar tik ruošė.

Čarlsas Teizas Raselas, 1879-aisiais pradėjęs leisti šį žurnalą, apie ankstyvesnį laikotarpį rašė: „Viešpats, tyrinėjant jo Žodį, davė mums daug pagalbininkų. Iš jų ryškiai išsiskyrė mūsų didžiai mylimas garbaus amžiaus brolis Džordžas Storzas. Jis mums daug padėjo žodžiu bei plunksna. Tačiau mes visada stengėmės būti ne žmogaus, kad ir kokio gero bei išmintingo, o ‛Dievo sekėjai kaip jo mylimi vaikai’.“ Taip, nuoširdiems Biblijos tyrinėtojams naudingos pastangos tokių žmonių kaip Grū bei Storzas, tačiau kaip tikrąjį tiesos šaltinį vis dėlto buvo svarbu tyrinėti Dievo Žodį, pačią Bibliją (Jono 17:17).

[Rėmelis/iliustracija 26 puslapyje]

Kuo tikėjo Henris Grū

Jehovos vardui užtraukta gėda, ir jis turi būti pašlovintas.

Trejybė, sielos nemirtingumas bei pragaro ugnis — melagingos doktrinos.

Krikščionių susirinkimas turi būti atsiskyręs nuo pasaulio.

Krikščionys neturi dalyvauti tautų karuose.

Krikščionims negalioja šeštadienio ar sekmadienio šabas.

Krikščionys neturi priklausyti slaptoms bendrijoms, pavyzdžiui, masonams.

Jie neturi būti skirstomi į dvasininkiją ir pasauliečius.

Religiniai titulai kyla iš antikristo.

Kiekvienam susirinkimui reikalinga vyresniųjų taryba.

Visi vyresniųjų poelgiai turi būti šventi ir nepriekaištingi.

Kiekvienas krikščionis privalo skelbti gerąją naujieną.

Bus žmonių, kurie amžinai gyvens žemės rojuje.

Krikščionių giesmės turi šlovinti Jehovą bei Kristų.

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Collection of the New-York Historical Society/69288

[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]

Kuo tikėjo Džordžas Storzas

Jėzus sumokėjo savo gyvybę kaip išpirką už žmoniją.

Geroji naujiena dar nepaskelbta (1871 m.).

Dėl tos priežasties pabaiga negali būti arti (1871 m.). Turi ateiti metas, kai bus atliekamas skelbimo darbas.

Bus žmonių, kurie paveldės amžinąjį gyvenimą žemėje.

Tie, kurie mirė nepažinę Dievo, bus prikelti. Pripažįstantieji Kristaus išperkamąją auką gaus amžinąjį gyvenimą žemėje, ją atmetantys bus sunaikinti.

Sielos nemirtingumas bei pragaro ugnis yra klaidingos doktrinos, darančios gėdą Dievui.

Viešpaties Vakarienė švenčiama kasmet nisano 14-ąją.

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: SIX SERMONS, by George Storrs (1855)

[Iliustracijos 29 puslapyje]

1909-aisiais Č. T. Raselas, „Siono Sargybos bokšto“ redaktorius, persikėlė į Brukliną (Niujorkas, JAV)