Kodėl jie neturi vaikų?

DELIS ir Fola, * sutuoktinių pora, gyveno ir dirbo Sargybos bokšto bendrijos Nigerijos filiale. Jiems pradėjus ten savo tarnybą, netrukus apsilankė Folos mama. Ji nukeliavo tolimą kelią, kad pasikalbėtų apie labai jai rūpimą dalyką, dėl kurio nepaprastai sielojosi ir net negalėdavo miegoti.

„Jūs darote man tiek daug gero, — pasakė mama. — Siunčiate dovanų, lankote. Toks meilingas rūpinimasis labai malonus. Tačiau man kelia nerimą mintis, kas visa tai darys jums, kai sulauksite mano amžiaus? Jau dveji metai, kaip jūs vedę, bet vis dar neturite vaikų. Ar nemanote, kad laikas išeiti iš Betelio ir gausinti šeimyną?“

Mamos nuomone, Delis ir Fola jau pakankamai laiko praleido Betelyje. Metas pagalvoti ir apie ateitį. Be abejo, kiti žmonės galės dirbti jų darbą. Deliui ir Folai nebūtina buvo palikti visalaikę tarnybą — jie gali pasirinkti kitą tarnybos sritį. Tuomet jie galėtų turėti vaikų ir džiaugtis tėvyste.

Mamos nerimas

Mamos nerimas suprantamas. Troškimas turėti vaikų yra svarbus ir normalus visoms kultūroms ir visais laikais. Vaikų auginimas suteikia didelį džiaugsmą ir duoda vilties. „Įsčių vaisius — palaiminimas“, — sakoma Biblijoje. Taip, galimybė auginti vaikus yra nuostabi mylinčio Kūrėjo dovana (Psalmyno 127:3).

Dažnai visuomenė susituokusioms poroms daro didelį spaudimą turėti vaikų. Pavyzdžiui, Nigerijoje, kur moterys gimdo vidutiniškai po šešis vaikus, per vestuves dažnai galima išgirsti tokį palinkėjimą jaunavedžiams: „Po devynių mėnesių mes tikimės išgirsti vaiko verksmą jūsų namuose.“ Per vestuves nuotaka ir jaunasis gali gauti dovanų vaikišką lovytę. Anyta su uošve nuolat žiūri kalendorių. Jeigu nuotaka per metus nepastoja, jos stengiasi sužinoti kodėl ir siūlosi padėti.

Daugelio mamų nuomone, tuoktuvių tikslas yra gimdyti vaikus ir pratęsti šeimos liniją. Folai mama pasakė: „Kodėl tu tekėjai, jeigu neketini turėti vaikų? Kažkas tau davė gyvybę, tad ir tu turėtum duoti gyvybę savo vaikams.“

Nepaisant visko, pamąstyti yra apie ką. Daugelyje Afrikos šalių vyriausybės mažai padeda pagyvenusiesiems. Pagal tradiciją, vaikai rūpinasi savo pagyvenusiais tėvais, nes šie rūpinosi jais, kai jie buvo maži. Tad Folos mama manė, kad jeigu jos vaikai neturės savo vaikų, vėliau jie gali likti vieniši, niekam nereikalingi, nuskurdę, ir nė nebūtų kam jų palaidoti.

Beveik visoje Afrikoje vyrauja požiūris, kad neturėti vaikų — tai tarsi būti prakeiktam. Kai kuriose vietovėse moterys prieš santuoką turi įrodyti galinčios gimdyti.  Dauguma moterų, kurios negali pastoti, skuba ieškoti vaistų ar kokių nors priemonių nuo nevaisingumo.

Taigi vyrauja nuomonė, jog sutuoktinių poros, savo noru atsisakančios turėti vaikų, tarsi apvagia save. Dažnai aplinkiniams jos atrodo keistos, neįžvalgios ir vertos užuojautos.

Džiaugsmas ir atsakomybė

Jehovos tautos žmonės supranta, kad vaikai — tai ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė. Biblijoje 1 Timotiejui 5:8 sakoma: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“

Tėvai turi pasirūpinti savo šeimos tiek materialiniais, tiek dvasiniais poreikiais, o tai atima daug laiko ir jėgų. Jie nemano, kad jeigu Dievas duoda vaikų, tai Dievas turi jais ir rūpintis. Jie suvokia, kad auginti vaikus pagal Biblijos principus yra didelė atsakomybė, kurią Dievas skyrė tėvams; ji negali būti užkrauta kitiems (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7).

Auginti vaikus ypač sunku šiomis „paskutinėmis dienomis“, kai „sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1-5). Ne tik ekonominės sąlygos blogėja, bet ir visuomenė darosi vis nedoresnė, todėl auginti vaikus šiandien išties nelengva. Nepaisant to, daugybė krikščionių porų sėkmingai augina dievobaimingus vaikus „drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4). Jehova myli ir laimina šiuos tėvus už jų sunkų darbą.

Kodėl kai kurie nusprendžia neturėti vaikų

Tačiau daug krikščionių porų neturi vaikų. Kai kurie yra nevaisingi, tačiau nieko neįsivaikina. O kiti, galintys jų turėti, atsisako šios minties. Tokios poros pasirenka taip gyventi ne todėl, kad bijo atsakomybės ar tėvystės sunkumų. Veikiau jos nusprendžia visą savo dėmesį skirti tokioms visalaikės tarnybos sritims, kurių negalėtų imtis augindamos vaikus. Kai kurios tarnauja misionieriais. Kitos tarnauja Jehovai keliaujamajame darbe ar Betelyje.

Kaip ir visi krikščionys, jie suvokia, kad reikia atlikti neatidėliotiną darbą. Jėzus pasakė: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.“ Šiandien daromas šis darbas. Jis yra gyvybiškai svarbus, nes „galas“ reikš sunaikinimą tiems, kurie neatsilieps į gerąją naujieną (Mato 24:14; 2 Tesalonikiečiams 1:7, 8).

Mūsų laikmetis panašus į tą, kuriuo gyveno Nojus ir jo šeima, kai turėjo statytis milžinišką arką, apsaugojusią juos per didįjį Tvaną (Pradžios 6:13-16; Mato 24:37). Nors visi trys Nojaus sūnūs jau buvo vedę, nė vienas iš jų iki Tvano nesusilaukė vaikų. Viena priežastis galėjo būti ta, kad šios poros norėjo sutelkti visą savo dėmesį ir jėgas į tuometinį darbą. Kita — nenoras leisti vaikų į tokį sugadintą ir žiaurų pasaulį, kur ‛buvo didelis žmonių nedorumas ir kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta’ (Pradžios 6:5).

Nors tai nereiškia, kad šiandien yra blogai turėti vaikų, daug krikščionių porų nusprendžia jų neturėti, kad galėtų labiau įsitraukti į skubų darbą, kurį Jehova pavedė savo tautai. Kai kurios poros nusprendžia kurį laiką neturėti vaikų, kitos visai lieka bevaikės ir mąsto apie tą galimybę tik naujajame Jehovos pasaulyje. Ar tai neišmintinga? Ar jie gyvenime kažko netenka? Ar juos dėl to reikia užjausti?

Saugus ir džiaugsmingas gyvenimas

Minėti Delis ir Fola yra vedę jau daugiau kaip dešimt metų ir pasiryžę toliau gyventi  be vaikų. „Mūsų giminaičiai vis dar bando įtikinti, kad vaikų labai reikia, — sako Delis. — Labiausiai jie rūpinasi mūsų saugia ateitimi. Mes visada išreiškiame dėkingumą už tokį jų dėmesį, bet taktiškai paaiškiname, kad labai džiaugiamės dabartine savo veikla. O dėl saugumo mes sakome, jog pasitikime Jehova, pasirūpinančiu gerove visų tų, kurie lieka jam lojalūs ir ištikimi. Be to, paminime, kad turėti vaikų nėra garantija, jog senatvėje galėsi džiaugtis jų rūpinimusi. Kai kurie mažai rūpinasi savo tėvais, kiti neturi tokios galimybės, dar kiti miršta anksčiau už tėvus. O Jehova mums garantuoja ateitį.“

Delis ir kiti tokie kaip jis visiškai pasitiki Jehovos duotu pažadu savo ištikimiems tarnams: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hebrajams 13:5). Jie taip pat tiki, kad „Viešpaties ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų gelbėti, nei jo ausis apkurtusi, kad neišgirstų“ (Izaijo 59:1).

Kita priežastis pasitikėti Jehova atsiranda, kada mąstome, kaip jis remia savo ištikimus tarnus. Karalius Dovydas rašė: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos.“ Pagalvok apie tai. Ar žinai bent vieną ištikimą Jehovos tarną, kuris buvo ‛paliktas’? (Psalmyno 37:25)

Tie, kurie visą savo gyvenimą tarnavo Jehovai ir bendrakrikščionims, džiugiai žvelgia į praeitį ir dėl nieko neapgailestauja. Brolis Iro Uma — visalaikis tarnas jau 45 metus ir dabar tarnauja keliaujančiuoju prižiūrėtoju Nigerijoje. Jis sako: „Nors mes su žmona ir neturime vaikų, neužmirštame, kad Jehova visada rūpinosi mumis tiek dvasiškai, tiek materialiai. Mums nieko netrūko. Jis nepaliks mūsų ir kai pasensime. Visalaikės tarnybos metai yra patys laimingiausi mūsų gyvenime. Mums tikrai malonu tarnauti savo broliams, o jie taip pat yra dėkingi už mūsų tarnybą; mes jaučiame jų pagalbą.“

Nors daugelis sutuoktinių nėra tėvai, jie turi vaikų — tai krikščioniškieji mokiniai, garbinantys Jehovą. Apaštalui Jonui buvo beveik 100 metų, kai parašė: „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje“ (3 Jono 4). Ištikimi Jono „vaikai“, kuriuos jis supažindino su „tiesa“, teikė jam didelį džiaugsmą.

Toks pats džiaugsmas vyrauja ir šiandien. Bernis iš Nigerijos 19 metų gyvena santuokoje ir savo noru neturi vaikų. Paskutinius 14 metų ji tarnauja pioniere. Artėdama prie to savo gyvenimo tarpsnio, kai jau nebegalės gimdyti vaikų, ji nesigaili paaukojusi gyvenimą mokinių ruošimo darbui. Ji sako: „Nepaprastai gera matyti augančius savo dvasinius vaikus. Net jeigu turėčiau savųjų, abejoju, ar jie būtų man artimesni už tuos, kuriems padėjau sužinoti tiesą. Jie elgiasi su manimi taip, tarsi aš būčiau jų mama: dalijasi savo džiaugsmais ir rūpesčiais, klausia mano patarimų. Jie rašo man laiškus, mes svečiuojamės vieni pas kitus.

Kai kurie mano, kad neturėti vaikų yra nelaimė. Jie sako, jeigu neturės vaikų, kentės senatvėje. Bet aš taip nemanau. Aš žinau, jeigu tarnausiu Jehovai iš visos širdies, jis atlygins ir pasirūpins manimi. Jis niekada nenusigręš nuo manęs, net kai pasensiu.“

Mylimi ir branginami Dievo

Tie, kurie davė gyvybę vaikams ir išaugino juos ‛gyvenančius tiesoje’, turi už daug ką dėkoti. Nenuostabu, kad Biblijoje yra tokie žodžiai: „Doro žmogaus tėvas kupinas džiaugsmo; laimingas, kuriam gimė išmintingas sūnus. Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina; tedžiūgauja tavo gimdytoja“ (Patarlių 23:24, 25).

 Tie krikščionys, kurie nepatyrė džiaugsmo turėti vaikų, laiminami kitaip. Dauguma tokių porų atlieka nepaprastai didelį darbą dėl Karalystės interesų. Metai iš metų jie sukaupė daug patirties, išminties ir sugebėjimų, leidžiančių jiems daug nuveikti Karalystės darbe. Dauguma jų buvo veiklos centre.

Kadangi jie liko bevaikiai dėl Karalystės interesų, Jehova palaimino juos mylinčia dvasine šeima, kuri labai dėkinga už jų auką. Juk Jėzus pasakė: „Nėra nė vieno, kuris dėl manęs, ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų... ir būsimajame pasaulyje — amžinojo gyvenimo“ (Morkaus 10:29, 30).

Kokie brangūs Jehovai ištikimi tarnai! Visus juos, tiek turinčius vaikų, tiek bevaikius, apaštalo Pauliaus žodžiai patikina: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems“ (Hebrajams 6:10).

[Išnaša]

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Bevaikės poros laiminamos mylinčia dvasine šeima