Ištikimi ir bebaimiai nacių priespaudos laikais

Nyderlandų karalienė Vilhelmina 1946 metų birželio 17-ąją pasiuntė užuojautos laišką vienai Amsterdamo Jehovos Liudytojų porai, kurios sūnų, Jakobą van Benekomą, per Antrąjį pasaulinį karą nužudė naciai. Prieš keletą metų rytų Nyderlandų miesto Dutichemo taryba nusprendė vieną gatvę pavadinti kito per karą nužudyto Jehovos Liudytojo, Bernardo Polmano, vardu.

KODĖL Nyderlanduose Antrojo pasaulinio karo metais naciai neapkentė Jakobo, Bernardo bei kitų Jehovos Liudytojų? Kaip tuos keletą metų žiauriai persekiojami Liudytojai liko ištikimi Dievui ir galiausiai susilaukė savo tėvynainių bei karalienės pagarbos ir pritarimo? Ieškodami atsakymo į šiuos klausimus, pažiūrėkime, kodėl mažas būrelis Jehovos Liudytojų susirėmė su galinga nacių valstybe it Dovydas su Galijotu.

Uždrausta organizacija veikia dar aktyviau

1940 metų gegužės 10-ąją nacių kariuomenė įsiveržė į Nyderlandus. Kadangi Jehovos Liudytojų platinamoje literatūroje buvo demaskuojami nacių nusikaltimai ir ginama Dievo Karalystė, šie iškart puolė slopinti Liudytojų veiklą. Praėjus mažiau nei trims savaitėms po nacių okupacijos, buvo išleistas slaptas įsakymas uždrausti Jehovos Liudytojų veiklą. 1941 metų kovo 10-ąją spauda pranešė apie uždraudimą ir parašė, kad  Liudytojai kaltinami kampanija „prieš visas valstybės ir bažnyčios institucijas“. Prasidėjo intensyvios Liudytojų gaudynės.

Įsidėmėtina, jog liūdnai pagarsėjęs gestapas (slaptoji policija) stebėjo visas bažnyčias, tačiau žiauriai persekiojo tik vieną krikščionių organizaciją. „Tik viena religinė grupė — Jehovos Liudytojai buvo persekiojami iki mirties“, — rašo olandų istorikas dr. Luji de Jongas knygoje Het Koninkrik der Nederlanden in de Tweede Wereldoorlog (Nyderlandų karalystė per Antrąjį pasaulinį karą).

Ieškoti bei suiminėti Liudytojus gestapui padėdavo Olandijos policija. Be to, vienas keliaujantysis prižiūrėtojas, pasidavęs baimei, tapo atskalūnu ir informavo nacius apie buvusius bendratikius. 1941-ųjų balandžio pabaigoje buvo suimta 113 Liudytojų. Ar toks puolimas nuslopino skelbimo veiklą?

Atsakymą randame Vokietijos saugumo departamento (Sicherheitspolizei) 1941 metų balandžio mėnesio slaptame pranešime Meldungen aus den Niederlanden iš Nyderlandų. Jame kalbama apie Jehovos Liudytojus: „Ši uždrausta sekta labai energingai veikia visoje šalyje; ji rengia nelegalias sueigas, klijuoja lapelius su tokiais šūkiais: ‛Persekioti Dievo Liudytojus yra nusikaltimas’ bei ‛Jehova nubaus persekiotojus amžina mirtimi’.“ Po dviejų savaičių ta pati instancija pranešė, kad, „nepaisant dar griežtesnių slaptosios policijos priemonių prieš Biblijos Tyrinėtojų veiklą, ji plečiasi“. Vadinasi, Liudytojai toliau tęsė savo darbą, nors ir žinojo, jog už tai gresia suėmimas; vien 1941 metais jie išdalijo žmonėms per 350000 leidinių!

Kaip šis nedidelis, bet gausėjantis keleto šimtų Liudytojų būrys nepabūgo savo nuožmių priešų? Liudytojai kaip ir senovės pranašas Izaijas bijojo ne žmogaus, o Dievo. Kodėl? Todėl, kad jie tikėjo Jehovos pažadu Izaijui: „Aš, aš esu Tas, kuris jus guodžiu, — ko tu bijai? Žmogaus? — jis marus!“ (Izaijo 51:12)

Pagarba už drąsą

1941-ųjų pabaigoje jau buvo suimtas 241 Liudytojas, tačiau mažai kas iš jų išsigando žmogaus. Viename  šaltinyje cituojami Vilio Lageso, žinomo Vokietijos slaptosios policijos pareigūno, žodžiai: „90 procentų Jehovos Liudytojų atsisakė išduoti ką nors ir tik nedaugeliui kitų religijų tikinčiųjų pakako stiprybės tylėti.“ Vienas Olandijos dvasininkas, Johanas Buskesas, kalėjęs drauge su kai kuriais Liudytojais, patvirtina Lageso žodžius. 1951 metais Buskesas rašė:

„Tuo metu jų pasitikėjimas [Dievu] ir tikėjimo galia man kėlė didelę pagarbą. Niekada neužmiršiu vieno maždaug 19 metų jaunuolio; jis platino lapelius, kuriuose buvo rašoma apie Hitlerio bei Trečiojo reicho žlugimą. ... Jis galėjo būti išleistas per pusmetį, jei būtų pažadėjęs atsisakyti tokios veiklos. Jaunuolis tvirtai to atsisakė ir buvo išsiųstas neribotam laikui Vokietijon į priverstinius darbus. Gerai žinojome, ką tai reiškia. Kitą rytą atsisveikindamas su tuo jaunuoliu pasakiau, kad neužmiršiu jo ir už jį melsiuosi. Išeidamas jis ištarė: ‛Nesibaimink dėl manęs. Dievo Karalystė tikrai ateis.’ Neįmanoma to užmiršti, net jei neigtumei visus Jehovos Liudytojų mokymus.“

Nepaisant žiaurių persekiojimų, Liudytojų gausėjo. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo maždaug 300 Liudytojų, o 1943 metais — jau 1379. Deja, tais pačiais metais iš daugiau nei 350 suimtų Liudytojų 54 mirė įvairiose koncentracijos stovyklose. 1944 metais 141 Nyderlandų Jehovos Liudytojas vis dar buvo laikomas kokioje nors koncentracijos stovykloje.

Paskutiniai nacių persekiojimo metai

Po antrojo fronto atidarymo 1944-ųjų birželio 6-ąją ėjo paskutiniai Liudytojų persekiojimo metai. Kariniu požiūriu naciai ir jų bendrininkai jau buvo priremti prie sienos. Atrodė, jog susidarius tokiai padėčiai naciai liausis persekioti nekaltus krikščionis. Tačiau tais metais buvo suimti dar 48 Liudytojai ir 68 iš visų įkalintųjų žuvo. Vienas iš jų buvo jau minėtas Jakobas van Benekomas.

Aštuoniolikmetis Jakobas buvo vienas iš 580 Jehovos Liudytojų, pasikrikštijusių 1941 metais. Netrukus jis paliko pelningą darbą, nes nenorėjo pažeisti krikščioniško neutraliteto. Jakobas ėmė dirbti pasiuntiniu ir pradėjo visalaikę teokratinę tarnybą. Jis buvo suimtas, kai vežė biblinę literatūrą.  1944-ųjų rugpjūtį 21 metų Jakobas parašė savo šeimai laišką iš Roterdamo kalėjimo:

„Mano būklė labai gera ir esu kupinas džiaugsmo. ... Mane jau tardė keturis kartus. Pirmus du kartus labai žiauriai mušė, tačiau Viešpaties neužtarnauta malone stiprinamas neišdaviau nieko. ... Čia jau pasakiau šešias kalbas, kurių klausėsi iš viso 102 žmonės. Kai kurie labai susidomėjo ir pažadėjo toliau gilintis, kai tik išeis į laisvę.“

1944 metų rugsėjo 14-ąją Jakobas buvo išvežtas koncentracijos stovyklon į Olandijos miestą Amersfortą. Net ir ten jis skelbė. Kaip? Drauge su juo kalėjęs žmogus pasakoja: „Kaliniai rinkdavo sargybinių numestas nuorūkas ir darydavosi cigaretes susukdami tabaką į Biblijos lapus; tuo metu Jakobui kartais pavykdavo perskaityti keletą Rašto žodžių ir jais naudodamasis jis iškart imdavo mums skelbti. Todėl netrukus praminėme Jakobą ‛Biblijos vyru’.“

1944 metų spalį Jakobą paskyrė į didelį kalinių būrį, kuriam buvo įsakyta kasti prieštankinius griovius. Jis atsisakė tai daryti, nes sąžinė neleido jam prisidėti prie karo veiksmų. Jakobas tvirtai laikėsi savo pozicijos, nors sargybiniai nuolat jam grasindavo. Spalio 13-ąją vienas karininkas atvedė Jakobą iš vienutės į darbą, tačiau ir šį kartą jaunuolis atsisakė vykdyti įsakymą. Tada Jakobui liepė išsikasti sau kapą ir sušaudė.

Tolesnės Liudytojų gaudynės

Tvirta Jakobo bei kitų Liudytojų pozicija įsiutino nacius ir šie vėl pradėjo gaudynes. Jų akiratin pakliuvo 18-metis Evertas Ketelaris. Iš pradžių jaunuoliui pavyko išvengti suėmimo ir pasislėpti, bet vėliau jis buvo sučiuptas ir žiauriai sumuštas norint gauti informacijos apie kitus Liudytojus. Jis neišdavė bendratikių ir buvo išsiųstas į darbus Vokietijon.

Tuo pačiu laiku, 1944-ųjų spalį, policija  ėmė ieškoti Everto svainio, Bernardo Luimeso. Jį surado drauge su dviem kitais Liudytojais — Antoniu Remejeriu ir Albertu Bosu. Albertas jau buvo praleidęs 14 mėnesių koncentracijos stovykloje ir iš ten išėjęs vėl uoliai skelbė. Pirmiausia naciai visus tris negailestingai sumušė, o paskui sušaudė; tik pasibaigus karui jų kūnai buvo rasti ir perlaidoti. Tuoj po karo keletas vietinių laikraščių pranešė apie tą sušaudymą. Viename iš jų buvo parašyta, kad tie trys Liudytojai tvirtai atsisakė bet kokio Dievo įstatymų draudžiamo tarnavimo naciams ir „už tai sumokėjo savo gyvybe“.

Paskui, 1944 metų lapkričio 10-ąją, buvo suimtas anksčiau minėtas Bernardas Polmanas ir išsiųstas dirbti kariniame objekte. Tarp visų į priverstinius darbus paimtų vyrų Bernardas buvo vienintelis Liudytojas ir tik jis atsisakė to darbo. Sargybiniai įvairiai stengėsi jį sugniuždyti: nedavė valgyti ir žiauriai mušė lazdomis, kastuvu, šautuvo buože; privertė bristi per šaltą, kelius siekiantį vandenį, paskui su šlapiais drabužiais uždarė nakčiai į drėgną rūsį. Vis dėlto Bernardas nepalūžo.

Per tą laiką dviem Bernardo seserims ne Liudytojoms buvo leista jį aplankyti. Jos skatino jį apsigalvoti, tačiau Bernardas nesusvyravo. Seserims paklausus, ar galinčios kuo nors jam padėti, Bernardas pasiūlė joms eiti namo ir studijuoti Bibliją. Paskui persekiotojai leido jam pasimatyti su nėščia žmona tikėdamiesi, kad jai pavyks palaužti jo priešinimąsi. Tačiau jos apsilankymas ir padrąsinantys žodžiai dar labiau sustiprino Bernardo ryžtą likti ištikimam Dievui. 1944 metų lapkričio 17-ąją visų priverstinių darbininkų akivaizdoje Bernardą sušaudė penki jo kankintojai. Egzekucijai vadovavęs karininkas buvo tiek įsiutęs, kad, priėjęs prie kulkomis suvarpyto žuvusiojo, išsitraukė revolverį ir peršovė abi akis.

Nors Liudytojai, sužinoję apie tokį žiaurumą, buvo sukrėsti, jie liko ištikimi Dievui, bebaimiai ir toliau tęsė savo krikščionišką veiklą. Pavyzdžiui, netoli Bernardo sušaudymo vietos gyvenusių Jehovos Liudytojų nedidelis susirinkimas netrukus po to įvykio pranešė: „Šį mėnesį ilgai tęsęsi blogi orai bei Šėtono kliūtys nesutrukdė mums išplėsti veiklos. Lauko tarnybos laikas padidėjo nuo 429 iki 765 valandų. ... Vienas brolis skelbdamas sutiko vyrą, kuriam pavyko puikiai paliudyti. Tas vyriškis paklausė, ar brolio tikėjimas toks pat kaip ir ano sušaudytojo. Sužinojęs, jog kalbasi su žuvusiojo bendratikiu, vyriškis sušuko: ‛Koks buvo vyras, koks tikėjimas! Juk jis — tikėjimo didvyris!’“

Jehova juos prisimena

1945-ųjų gegužę naciai buvo nugalėti ir išvyti iš Nyderlandų. Nors karo metais Jehovos Liudytojai buvo nepaliaujamai persekiojami, jų gretos išaugo nuo kelių šimtų iki 2000 su viršum. Apie karo laikų Liudytojus istorijos mokslų daktaras de Jongas sako: „Nepaisydama grasinimų bei kankinimų, didžioji jų dauguma neišsižadėjo savo tikėjimo.“

Todėl net kai kurie valdžios atstovai geru žodžiu mini Jehovos Liudytojus už nacizmo laikais parodytą drąsą. O svarbiausia — karo laikų Liudytojų tvirtybės neužmirš Jehova ir Jėzus (Žydams 6:10). Jėzaus Kristaus artėjančio valdymo Tūkstantmetį tie atsidavę ir bebaimiai Liudytojai, paaukoję savo gyvybes Dievo tarnybai, bus prikelti iš kapų ir turės galimybę gyventi amžinai žemės rojuje! (Jono 5:28, 29)

[Iliustracija 24 puslapyje]

Jakobas van Benekomas

[Iliustracija 26 puslapyje]

Pranešimas laikraštyje apie Jehovos Liudytojų veiklos uždraudimą

[Iliustracijos 27 puslapyje]

Dešinėje: Bernardas Luimesas; žemiau: Albertas Bosas (kairėje) ir Antonis Remejeris; apačioje: Bendrijos biuras Hemstede