EVANGELIJOJE PAGAL MATĄ sakoma: „Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus šventykloje parduodančius ir perkančius, išvartė pinigų keitėjų stalus ir balandžių pardavėjų suolus. Ir pasakė jiems: ‘Parašyta: „Mano namai bus vadinami maldos namais“, o jūs iš jų darote plėšikų urvą’“ (Mt 21:12, 13).

Žydų istoriniai įrašai byloja, kad prekiautojai šventykloje lupikaudami išnaudodavo pirkėjus. Pavyzdžiui, Mišnoje (Keritot 1:7) rašoma, kad sykį pirmame amžiuje už du aukai skirtus balandžius buvo užsiprašyta auksinio denaro. Tokia suma prilygo paprasto darbininko 25 darbo dienų užmokesčiui. Balandžius arba purplelius buvo leidžiama aukoti vargšams, tačiau net ir šių paukščių kaina jiems pasidarė neįkandama (Kun 1:14; 5:7; 12:6–8). Rabinas Simeonas ben Gamalielis pasipiktino tokia susiklosčiusia padėtimi ir sumažino privalomų aukų skaičių. Dviejų balandžių kaina išsyk krito šimtą kartų.

Akivaizdu, godūs ir kitus išnaudojantys šventyklos prekiautojai nusipelnė, kad Jėzus juos pavadintų plėšikais.