ĮSIVAIZDUOK: vėlų vakarą eini gatve ir staiga pajunti, jog kažkas seka iš paskos. Sustoji – tasai irgi, paspartini žingsnį – jis irgi. Prisimeni, kad netoliese gyvena draugas, ir kiek kojos neša pasileidi link jo namų. Kai jis atidaro duris ir įleidžia vidun, tu su palengvėjimu atsidūsti.

Galbūt niekada nebuvai pakliuvęs į tokią baugią situaciją. Tačiau baimintis gali ir dėl kitokių dalykų. Pavyzdžiui, gal grumiesi su kokia nors silpnybe, bet nepajėgi jos įveikti ir darai vis tą pačią klaidą? Arba gal jau senokai nerandi darbo, nors atkakliai jo ieškai? O gal jauti nerimą dėl artėjančios senatvės ir galimų sveikatos problemų? Gal dar kas nors slegia?

Kad ir kas trikdytų tavo ramybę, argi ne džiugu turėti draugą, su kuriuo gali dalytis savo rūpesčiais ir prireikus sulaukti pagalbos? Ar tokį turi? Taip, turi. Tai Jehova. Jis tau toks pat draugas, koks buvo patriarchui Abraomui. Apie tai kalbama Izaijo 41:8–13. Dešimtoje ir tryliktoje eilutėse Jehova kiekvieną savo tarną patikina: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine. [...] Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš – tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’“

Argi šie žodžiai tavęs neguodžia? Pasigilinkime, koks vaizdas piešiamas minėtose eilutėse. Čia nepasakyta, kad eini greta Jehovos įsikibęs jam į ranką. Aišku, ši mintis irgi skamba labai maloniai. Bet tokiu atveju Jehovos dešinė ranka laikytų tavo kairiąją. O eilutėse pasakyta, kad Jehova ištiesia „savo teisumo dešinę“ ir stveria „tavo dešinę“, tarsi trauktų tave iš sunkios padėties. Taip darydamas, jis dar ir tvirtai patikina: „Nebijok, aš tau padėsiu!“

Ar žiūri į Jehovą kaip į savo Tėvą ir Draugą, kuris tave myli ir visuomet išties ranką bėdoje? Jis rūpinasi tavimi, trokšta tau gero ir yra pasirengęs padėti. Kai prislegia sunkumai, Jehova nori, kad jaustumeisi saugus, nes jis tave labai brangina. Dievas iš tikro yra „visada artima pagalba varguose“ (Ps 46:2 [46:1, Brb]).

Kai kas kankinasi dėl savo poelgių praeityje ir abejoja, ar Dievas jiems atleido. Jei taip  yra ir su tavimi, pagalvok apie teisųjį Jobą, nepamiršusį „jaunystės kalčių“ (Job 13:26). Panašiai jautėsi ir Dovydas. Savo psalmėje jis maldavo Jehovą: „Mano jaunystės nuodėmes ir kaltes užmiršk“ (Ps 25:7). Būdami netobuli, visi yra „nusidėję ir stokoja Dievo šlovės“ (Rom 3:23).

Izaijo 41 skyriuje užrašyti žodžiai pirmiausia buvo skirti senovės izraelitams. Tauta taip nusidėjo Jehovai, kad ją teko griežtai nubausti – ištremti į Babiloniją (Iz 39:6, 7). Bet Dievas jau galvojo apie ateitį, tą metą, kai išvaduos visus, kurie atgailaus ir sugrįš prie jo (Iz 41:8, 9; 49:8). Jehova ir šiandien yra toks pat kilniaširdis kiekvienam, kas tikrai nori pelnyti jo gailestingumą (Ps 51:3 [51:1, Brb]).

Tai liudija vieno brolio vardu Takuja * pavyzdys. Jis bandė atsikratyti netyro įpročio žiūrėti pornografiją ir masturbuotis, tačiau vis grįždavo prie to paties. Kaip jis jautėsi? Takuja pasakoja: „Laikiau save niekam vertu. Bet kai tik maldaudavau Jehovos atleisti, jis mane pakeldavo.“ Kaip? Bendruomenės vyresnieji ragino Takują skambinti jiems, kai tik silpnybė vėl paims viršų. Brolis prisipažįsta: „Man būdavo nelengva jiems paskambinti, bet kai tai padarydavau, gaudavau pastiprinimą.“ Paskui vyresnieji pasirūpino, kad Takują aplankytų rajono prižiūrėtojas. Šis jam pasakė: „Esu čia ne atsitiktinai. Atėjau paprašytas vyresniųjų. Jie norėjo, kad ganytojiško aplankymo sulauktum būtent tu.“ Takuja sako: „Buvau įpuolęs į nuodėmę, bet Jehova per vyresniuosius suteikė man pagalbą.“ Takuja atsikratė savo įpročių, galiausiai tapo reguliariuoju pionieriumi, o dabar tarnauja šalies filiale. Kaip šį savo tarną, taip ir tave, jei nupuoli, Dievas gali pakelti.

Daugeliui nerimą kelia nedarbas. Praradus darbą, gali būti labai sunku susirasti naują pajamų šaltinį. Kaip jaustumeisi, jei darbdaviai vienas po kito atsisakytų tave priimti? Tokiomis aplinkybėmis žmogus neretai net praranda savigarbą. Kaip Jehova gali čia padėti? Jis galbūt iškart neparūpins tau paties geriausio darbo, bet padės neišleisti iš minties patikimų karaliaus Dovydo žodžių: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos“ (Ps 37:25). Jehova tikrai tave brangina ir „savo teisumo dešine“ gali padėti, kad nepristigtum būtiniausių dalykų ir toliau jam tarnautum.

Sara, gyvenanti Kolumbijoje, patyrė gelbstinčią Jehovos galią. Ji turėjo gerai apmokamą darbą vienoje prestižinėje kompanijoje. Bet jis pareikalaudavo nemažai jėgų. Kadangi sesė norėjo daugiau daryti dėl Jehovos,  išėjo iš tos kompanijos ir pradėjo tarnauti pioniere. Deja, įsidarbinti ne visu etatu nebuvo taip paprasta. Sara atidarė nedidelę ledainę, tačiau lėšos palaipsniui išseko ir verslo teko atsisakyti. „Nelengva situacija tęsėsi trejus ilgus metus, bet Jehovos dėka pavyko nepalūžti“, – sako sesė. Ji išmoko skirti tai, kas būtina, nuo prabangos dalykų ir nustoti nerimavus dėl rytdienos (Mt 6:33, 34). Galiausiai jai paskambino buvęs darbdavys ir pasiūlė tą pačią vietą kompanijoje. Sara pasakė sutinkanti tik jeigu jai bus leista dirbti dalį savaitės ir ne tuo laiku, kurį turinti skirti dvasinei veiklai. Nors dabar sesė nebegauna tokios didelės algos kaip pirma, pionierės tarnybą gali tęsti toliau. Apie savo patirtį Sara sako taip: „Jaučiau meilingą Jehovos ranką.“

Kitas didelis rūpestis – artėjanti senatvė. Daugelis žmonių, pasiekę pensinį amžių, nežino, ar jiems pakaks lėšų patogiai nugyventi likusį laiką. Nerimą, be to, kelia galimi sveikatos sutrikimai metams bėgant. Kadaise vienas psalmininkas, tikriausiai Dovydas, maldavo Jehovą: „Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs“ (Ps 71:9, 18).

Kas padėtų Jehovos tarnams, sulaukusiems garbaus amžiaus, jaustis saugiai? Jie ir toliau turi stiprinti tikėjimą Dievu ir neabejoti, kad jis aprūpins viskuo, kas būtina. Aišku, jei per savo gyvenimą jie ragavo prabangos, dabar turbūt reikės tenkintis paprastesne buitimi, turėti mažiau daiktų. Bet jie galbūt įsitikins, jog valgyti „daržovių pietus“, o ne „riebią jautieną“ yra visai malonu ir, ko gero, jiems net sveikiau (Pat 15:17). Jeigu esi susitelkęs į tarnystę Jehovai, jis tikrai aprūpins tave ir senatvėje.

Štai Chosė ir Rouz pavyzdys. Visalaikėje tarnyboje jie jau daugiau kaip 65 metai. Kurį laiką jiedviem teko rūpintis Rouz tėvu; senolį reikėjo prižiūrėti ištisą parą. Be to, Chosė buvo atlikta vėžio operacija ir chemoterapija. Ar Jehova šiems ištikimiems savo tarnams ištiesė dešinę? Be abejo. Kaip? Ogi per vieną porą iš bendruomenės – Tonį ir Vendi. Šiedu norėjo pasiūlyti nemokamai naudotis butu kam nors iš visalaikių tarnų. Kai Tonis buvo dar moksleivis, pro mokyklos langą vis matydavo Chosė ir Rouz einančius į tarnybą. Jaunuolis pamilo juos už uolumą, jų pavyzdys giliai įsirėžė jam į širdį. Žinodami, kad ši amžinga pora visą savo gyvenimą skyrė Jehovai, Tonis ir Vendi panoro pasikviesti sutuoktinius pas save. Jau penkiolika metų jiedu rūpinasi Chosė ir Rouz. Šiems, dabar įpusėjusiems devintą dešimtį, jaunesnieji globėjai yra tikra Jehovos dovana.

Dievas „savo teisumo dešinę“ tiesia ir tau. Ar priimsi pagalbą ir ištiesi savo dešinę Tam, kuris patikina: „Nebijok, aš tau padėsiu!“?