ANKSTŲ 1910-ųjų gegužės rytą garlaivis įplaukia į Belfasto įlanką. Ant denio išėjęs būrelis keleivių žvelgia į saulės nušviestas žalias kalvas. Vienam jų, Čarlzui Teizui Raselui, tai jau penktoji kelionė į Airiją. Priešais save jis netrukus išvysta statomus du didžiulius lainerius: tragiškos baigties vėliau sulaukusį „Titaniką“ ir jo brolį „Olimpiką“. * Už laivų statyklos prie krantinės susirinkusi saujelė Biblijos tyrinėtojų nekantriai laukia Raselo atvykstant.

Prieš maždaug dvidešimt metų brolis Raselas, ieškodamas geriausio būdo visame pasaulyje skleisti Dievo žodį, nutarė leistis į evangelizacijos keliones už Amerikos ribų. Į pirmąją tokią kelionę jis išsiruošė 1891 metų liepą: sėdo į laivą „Čikaga“ ir išplaukė Airijos link. Artėdamas prie Kvinstauno uosto (dabar Kovo miestelis), Raselas nužvelgė vakaro žaroje skęstančius krantus ir tikriausiai prisiminė tėvų pasakojimus apie šią salą, kadaise buvusią jų namais. Brolis ir jo bendražygiai, keliaudami per jaukius Airijos miestelius ir kaimus, matė, kad laukai dvasine prasme jau pasirengę pjūčiai.

Raselas lankėsi Airijoje iš viso septynis kartus. Pirmasis jo apsilankymas sulaukė nemažo susidomėjimo ir kitais kartais pasiklausyti jo paskaitų jau rinkosi ištisi šimtai, net tūkstančiai tenykščių. 1903-iųjų gegužę, jam atplaukus į Airiją antrąsyk, viešas sueigas Belfaste ir Dubline reklamavo vietiniai laikraščiai. Raselas pasakojo, kad susirinkusieji labai atidžiai klausėsi jo paskaitos „Pažadas su priesaika“ (The Oath-Bound Promise) apie Abraomo tikėjimą ir nuostabią žmonijos ateitį.

Kadangi saloje radosi tiek susidomėjusiųjų, Airiją Raselas įtraukė ir į trečiąją savo evangelizacijos kelionę po Europą. Vieną 1908 metų balandžio rytą penki broliai jį pasitiko Belfasto prieplaukoje. Išreklamuota paskaita „Šėtono imperijos nuvertimas“ (The Overthrow of Satan’s Empire) tą vakarą sutraukė, Raselo žodžiais tariant, maždaug tris šimtus mąstančių, atviro proto žmonių. Nors vienas klausytojas ėmė kalbėtojui prieštarauti, jis buvo tuoj pat nutildytas svariais argumentais iš Šventojo Rašto. Dubline į paskaitą atėjo kiek aršesnis priešininkas – ponas O’Koneris (O’Connor), Jaunų vyrų krikščioniškosios asociacijos (angliška santrumpa YMCA) pirmininkas. Visus susirinkusiuosius, daugiau nei tūkstantį žmonių, jis stengėsi nuteikti prieš Biblijos tyrinėtojus. Kas gi ten įvyko?

Mintimis nusikelkime į tą sambūrį ir pažvelkime į viską žiūrovo akimis. Laikraščio The Irish Times puslapiuose žmogus pamato kvietimą išklausyti Biblija paremtos viešos paskaitos. Kadangi jam įdomu sužinoti, ko Biblija iš tiesų moko, jis nusprendžia paskaitoje apsilankyti. Atėjęs į auditoriją, žmogus vos ne vos randa, kur atsisėsti. Į žiūrovus kreipiasi žilaplaukis, barzdotas, ilgą juodą švarką vilkintis vyriškis. Žmogus dėmesingai klausosi. Kalbėtojas, lėtai žingsniuodamas iš vienos  scenos pusės į kitą, laisvai gestikuliuoja ir vieną po kitos logiškai aiškina Biblijos eilutes. Klausytojui tarsi akys atsiveria – pagaliau jis supranta Dievo Žodžio tiesas! Net ir be jokios garso įrangos kalbėtojo balsas aidi iki tolimiausių salės kampelių. Po pusantros valandos paskaita vis dar prikausčiusi auditorijos dėmesį. Tada prasideda klausimų ir atsakymų seansas. Su paskaitoje išdėstytomis mintimis nesutinka ponas O’Koneris ir jo draugai, bet kalbėtojas puikiai atremia jų kaltinimus žodžiais iš Biblijos. Žiūrovai pritariamai ploja. Diskusijai pasibaigus, susidomėjęs žmogus prieina prie Biblijos tyrinėtojų, kad sužinotų daugiau. Pasak to sambūrio liudininkų, nemažai susirinkusiųjų šitaip sužinojo tiesą.

Į ketvirtąją savo kelionę brolis Raselas leidosi 1909 metų gegužę. Tąkart iš Niujorko drauge su juo išvyko ir brolis Hantsingeris, stenografistas. Laivui „Mauretanija“ skrodžiant Atlanto platybes, jis užrašinėjo Raselo diktuojamus straipsnius Sargybos bokšto žurnalui. Belfaste vieša paskaita pritraukė 450 žmonių, iš kurių maždaug šimtui teko stovėti, nes nepakako vietų.

Penktoji kelionė, minėta straipsnio pradžioje, vyko gana panašiai. Po paskaitos Dubline vienas žinomas teologas, atėjęs kartu su O’Koneriu, bandė Raselo argumentus užginčyti, tačiau ir šįkart brolis į visus klausimus atsakė remdamasis Biblija. Publika vėl neliko abejinga – aktyviai palaikė Raselą. Kitą dieną keliauninkai pašto laivu greitai nusigavo iki Liverpulio, o ten sėdo į „Luzitaniją“ ir išplaukė į Niujorką. *

Brolio Raselo kalbos buvo reklamuojamos ir 1911 metais, kai jis leidosi į šeštąją ir septintąją keliones. Tų metų pavasarį 20 belfastiečių Biblijos tyrinėtojų džiaugėsi matydami, kad į paskaitą „Pomirtinis gyvenimas“ (Hereafter) susirinko du tūkstančiai klausytojų. Paskaitos nepraleido ir O’Koneris. Tą kartą jis atsivedė kitą dvasininką. Į pastarojo klausimus vėl buvo taikliai atsakyta Biblijos eilutėmis. Auditorija palaikė Raselą aplodismentais. Kiek vėliau, rudenį, brolis aplankė kai kuriuos kitus Airijos miestus. Norinčiųjų jo pasiklausyti netrūko. O’Koneris su šimtu triukšmadarių vėl bandė sužlugdyti sambūrį Dubline, bet žiūrovų plojimai bylojo, kad ir šįsyk jų favoritas yra Raselas.

Nors tuo metu, be Raselo, tik nedaugelis brolių sakė viešąsias kalbas, jis pripažino, kad joks žmogus nėra nepakeičiamas, nes, anot jo, šis darbas ne žmogaus, o Dievo. Tokie sambūriai, kai būdavo sakomos laikraščiuose išreklamuotos paskaitos, vėliau tapo tuo, ką šiandien vadiname Viešąja sueiga. Anuomet daug žmonių būtent ten sužinodavo tiesą iš Biblijos. Viešos paskaitos labai padėjo broliui Raselui skleisti gerąją naujieną. Jam apsilankius, daugelyje Airijos miestų įsikūrė Biblijos tyrinėtojų bendruomenės. (Iš mūsų archyvų Jungtinės Karalystės filiale.)