1, 2. Ką reiškia sutelkti žvilgsnį į Jehovą?

 GYVENAME išties „sunkiais laikais“ (2 Tim 3:1). Deja, iki pat to meto, kol išauš naujojo pasaulio rytas ir įsivyraus tikra taika ir ramybė, sąlygos žemėje netgi sunkės. Tad turime rimtai pagalvoti: „Į ką kreipiu žvilgsnį ieškodamas paramos ir vadovavimo?“ Turbūt nė nedvejodamas ištartum „į Jehovą“ ir tai būtų teisingiausias atsakymas.

² O ką reiškia kreipti savo žvilgsnį į Jehovą? Ir kaip mums nenuleisti nuo jo akių, kai susiklosto sudėtingos aplinkybės? Kad tai daryti itin svarbu, prieš daugelį šimtmečių pabrėžė psalmininkas. (Perskaityk Psalmyno 123:1–4.) Anot psalmės rašytojo, į Jehovą žiūrime taip, kaip tarnas į savo šeimininką. Kodėl pavartotas būtent toks palyginimas? Tarnas ne vien viliasi maisto ir apsaugos. Jis akylai stebi šeimininką, kad suprastų, kokie jo pageidavimai, ir iškart juos vykdytų. Panašiai ir mums reikia kasdien tyrinėti Dievo Žodį, kad suvoktume, ko  Jehova tikisi iš kiekvieno. Paskui privalu ir elgtis taip, kaip jis liepia. Tik tada galime būti tikri, kad Jehova išties savo ranką, kai jo šauksimės (Ef 5:17).

3. Kas galėtų atitraukti mūsų žvilgsnį nuo Jehovos?

³ Nors ir žinome, kaip svarbu vis žiūrėti į Jehovą, kartais mūsų akys gali nukrypti į šalį. Būtent taip atsitiko artimai Jėzaus sekėjai Mortai. Savo dėmesį ji sutelkė ne į greta esantį Jėzų, o į kai ką kita – „buvo užsiėmusi visokiu patarnavimu“ (Lk 10:40–42). Kadangi taip nutiko šiai ištikimai Jėzaus mokinei, nenustebkime, jei ir mūsų akys pasiklystų. Kas galėtų jas atitraukti nuo Jehovos? Šiame straipsnyje aptarsime, kaip mūsų dėmesį gali išblaškyti kitų žmonių elgesys. Taip pat sužinosime, kas mums padėtų nenuleisti akių nuo Dievo.

4. Kodėl galima stebėtis tuo, kad Mozė prarado galimybę įžengti į Pažadėtąją žemę?

⁴ Mozė visada laikėsi Jehovos nurodymų ir kliovėsi jo vadovavimu. Parašyta, kad šis vyras „buvo tvirtas, tarytum regėtų Neregimąjį“. (Perskaityk Hebrajams 11:24–27.) Biblijoje netgi sakoma: „Niekada nuo tol Izraelyje nebekilo toks pranašas, kaip Mozė, su kuriuo Viešpats susitiko tiesiogiai“ (Įst 34:10). Ir nors šis žmogus turėjo artimą ryšį su Dievu, įžengti į Pažadėtąją žemę jam nebuvo leista (Sk 20:12). Dėl ko Mozė suklupo?

5–7. a) Kokia problema kilo netrukus po izraelitų išėjimo iš Egipto? b) Kaip Mozė elgėsi šioje keblioje situacijoje?

⁵ Nepraėjus nė porai mėnesių nuo izraelitų išėjimo iš Egipto ir jiems dar nepasiekus Sinajaus kalno, kilo rimta problema. Žmonės pritrūko vandens ir ėmė skųstis, netgi murmėti prieš Mozę. Situacija pasidarė tokia kritiška, kad jis šaukėsi Jehovos: „Ką turiu daryti su šia tauta? Dar truputį, ir jie ims mane akmenimis mušti“ (Iš 17:4). Dievas aiškiai nurodė Mozei, ką daryti. Jam reikėjo paimti lazdą, suduoti į uolą ir tada turėjo pasipilti vanduo. „Mozė Izraelio seniūnų akivaizdoje taip ir padarė“, – rašoma Biblijoje. Izraelitai atsigėrė, kiek tilpo, ir viskas baigėsi laimingai (Iš 17:5, 6).

⁶ Šventajame Rašte toliau kalbama: „[Mozė] pavadino tą vietą Masa ir Meriba dėl to, kad izraelitai barėsi ir mėgino Viešpatį, sakydami: ‘Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?’“ (Iš 17:7). Tie pavadinimai taiklūs, nes atitinkamai reiškia „mėginimas“ ir „barnis“.

⁷ Ką Jehova manė apie tai, kas įvyko prie Meribos? Dievo požiūriu, izraelitai maištavo ne tiktai prieš Mozę, bet prieš jį patį ir šitaip rodė nepagarbą jo valdžiai. (Perskaityk Psalmyno 95:8, 9.) Akivaizdu, jog tauta pasielgė nedorai. Bet Mozės reakcija šioje situacijoje buvo nepriekaištinga: jis kreipėsi į Jehovą ir tiksliai laikėsi jo nurodymų.

8. Kokios aplinkybės susiklostė baigiantis izraelitų klajonėms po dykumą?

⁸ Tačiau kas atsitiko po beveik 40 metų, baigiantis tautos klajonėms  dykumoje? Izraelitai buvo arti Pažadėtosios žemės. Tauta apsistojo netoli Kadešo. Ta vietovė paskui irgi pavadinta Meriba. a Ten susiklostė tokios pat aplinkybės kaip anąsyk: izraelitai pristigo vandens ir vėl ėmė kelti balsą (Sk 20:1–5). Tačiau šįkart Mozė pasielgė kitaip.

9. Ką Jehova liepė Mozei, tačiau ką šis padarė? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁹ Ką Mozė darė kilus maištui? Kaip ir anksčiau, jis sutelkė žvilgsnį į Jehovą, ieškojo jo vadovavimo. Bet dabar Jehovos nurodymai skyrėsi. Mozei nereikėjo suduoti į uolą. Jam buvo liepta paimti lazdą, sukviesti žmones prie uolos ir įsakyti jai duoti vandens (Sk 20:6–8). Tačiau Mozė kalbėjo ne uolai. Kam? Ogi susirinkusiems. Nusivylęs ir supykęs Mozė ant jų šaukė: „Klausykite, maištininkai! Ar mudu turime iš šitos uolos išgauti jums vandens?“ Paskui smogė lazda į uolą ir net ne vieną, o du sykius (Sk 20:10, 11, Brb).

10. Kaip Jehova žiūrėjo į Mozės poelgį?

¹⁰ Jehova ant Mozės smarkiai užsirūstino (Įst 1:37; 3:26). Kodėl? Matyt, dėl keleto priežasčių. Viena, kaip minėjome, galėjo būti tai, kad Mozė nepakluso jo nurodymams.

11. Kodėl iš uolos išgautas vanduo galėjo neatrodyti kaip Jehovos stebuklas?

¹¹ Priežastis galėjo būti ir kita. Uola aplinkui pirmąją Meribą labai kieta, tai granitas. Nors į jį suduotum iš visų jėgų, sunku tikėtis, kad ims trykšti vanduo. O antrąją Meribą supa kitokia, kur kas minkštesnės sudėties uola. Daugiausia ją sudaro klintys. Kadangi jos poringos, požeminiuose sluoksniuose dažnai esama vandens klodų ir jo įmanoma išgauti uolieną pragręžus. Tad ką galėjo pamanyti izraelitai, kai Mozė, užuot įsakęs šiai poringai uolai duoti vandens, dukart į ją sudavė? Gal žmonėms atrodė, kad srautas pasipylė savaime, o ne dėl Jehovos stebuklo? b Vis dėlto nežinome, kaip buvo iš tikrųjų.

12. Dėl kokios dar vienos galimos priežasties Jehova supyko ant Mozės ir Aarono?

¹² Yra dar viena galima priežastis, kodėl Jehova supyko ant Mozės ir Aarono. Atkreipkime dėmesį, ką Mozė pasakė žmonėms: „Ar mudu turime iš šitos uolos išgauti jums vandens?“ Žodis „mudu“, tikėtina, rodo, kad Mozė kalba apie save ir Aaroną. Tai, ką Mozė pasakė, bylojo apie didelę nepagarbą Jehovai – juk stebuklas įvyko ne žmogaus, o jo didžia galia. Psalmyne užrašyta: „Jie pykdė Viešpatį prie Meribos vandenų, ir dėl jų nukentėjo Mozė, nes jie taip apkartino jam dvasią, kad jis neapgalvotai pašnekėjo“ (Ps 106:32, 33; Sk 27:14). c  Mozė neparodė Jehovai prideramos pagarbos. Dievas jam ir Aaronui pasakė: „Judu abu maištavote prieš mane“ (Sk 20:24). O maištas – rimta nuodėmė.

13. Kodėl Jehovos nuosprendis Mozei buvo teisingas ir tinkamas?

¹³ Būdami Jehovos tautos vadovai, Mozė ir Aaronas turėjo didesnę atsakomybę nei visi kiti (Lk 12:48). Prieš dešimtmečius ištisai izraelitų kartai Jehova neleido įeiti į Kanaaną dėl jų maišto (Sk 14:26–30, 34). Taigi ir Mozei, pasielgusiam maištingai, buvo teisinga ir tinkama pritaikyti tokį pat nuosprendį. Kaip ir visiems maištininkams, Jehova jam uždraudė įžengti į Pažadėtąją žemę.

14, 15. Kas Mozę privedė prie maišto?

¹⁴ Tad kas privedė Mozę prie maišto? Darsyk paskaitykime Psalmyno 106:32, 33: „Jie pykdė Viešpatį prie Meribos vandenų, ir dėl jų nukentėjo Mozė, nes jie taip apkartino jam dvasią, kad jis neapgalvotai pašnekėjo.“ Nors izraelitai pykdė Jehovą, dvasia apkarto Mozei. Jis nebesusitvardė ir ėmė kalbėti negalvodamas, kokios bus pasekmės.

¹⁵ Kitų elgesio paveiktas, Mozė nukreipė savo akis nuo Jehovos. Kai tokia situacija buvo susiklosčiusi anksčiau, Mozė reikalą sutvarkė tinkamai (Iš 7:6). Tačiau ilgus dešimtmečius matydamas izraelitų maištingumą, šis žmogus, galimas dalykas, labai jais nusivylė ir tiesiog pavargo. Matyt, Mozė susitelkė į savo paties jausmus, o ne į tai, kaip pašlovinti Jehovą.

16. Kodėl dera apmąstyti, kas atsitiko su Moze?

¹⁶ Jeigu toks Dievui atsidavęs pranašas kaip Mozė leidosi nukreipiamas į šalį ir nusidėjo, šitaip atsitikti gali ir mums. Nelyginant Mozė prie Pažadėtosios žemės ribos, mes taip pat esame prie Jehovos pažadėto naujojo pasaulio slenksčio (2 Pt 3:13). Nė vienas iš mūsų nenorėtume netekti tokio nuostabaus paveldo. Bet kad pasiektume šį tikslą, privalome būti sutelkę žvilgsnį į Jehovą ir visada stengtis vykdyti jo valią (1 Jn 2:17). Ko pasimokome iš skaudžios Mozės klaidos?

17. Kodėl būtina neprarasti savitvardos, jei kas nors mus nuvilia?

¹⁷ Neprarask savitvardos, kai sukyla neigiamos emocijos. Kaip tada, kai su ta pačia problema susiduriame ne vieną kartą? Biblija moko: „Nepaliaukime daryti gera, nes jei nepailsime, metui atėjus pjausime derlių“ (Gal 6:9; 2 Tes 3:13). Jei nemalonios aplinkybės arba nuolatinė trintis dėl asmenybių skirtumų stumia mus į neviltį, ar suvaldome savo emocijas ir liežuvį? (Pat 10:19; 17:27; Mt 5:22) Jei kiti mus supykdo, palikime vietos „Dievo rūstybei“. (Perskaityk Romiečiams 12:17–21.) Taigi turime nenuleisti akių nuo Jehovos – kantriai laukti, kol jis pats imsis spręsti reikalą savo nustatytu metu. O jeigu elgtumės priešingai ir mėgintume atsiteisti patys, neparodytume Jehovai deramos pagarbos.

18. Kaip turėtume žiūrėti į gaunamus nurodymus?

 ¹⁸ Kruopščiai laikykis naujausių nurodymų. Ar visada klausome naujausių Jehovos nurodymų? Nevalia jų nepaisyti ir toliau reikalus tvarkyti taip, kaip jau esame pratę. Naujo nurodymo, kurį Jehova duoda per savo organizaciją, reikia laikytis tuojau pat (Hbr 13:17). Sykiu privalome kruopščiai paisyti taisyklės: „Neperženk to, kas parašyta“ (1 Kor 4:6). Šitaip mūsų akys žiūrės viena kryptimi – į Jehovą.

19. Ką daryti, kad nesukluptume dėl kitų klaidų ir išsaugotume draugystę su Dievu?

¹⁹ Neleisk, kad kitų klaidos pakenktų tavo santykiams su Jehova. Jeigu savo dėmesį būsime sutelkę į Jehovą, neleisime, kad dėl kitų žmonių veiksmų irtų mūsų draugystė su juo arba širdyje kiltų pasipiktinimas. Tai ypač svarbu atminti visiems, kas kaip ir Mozė turi atsakingų pareigų Dievo organizacijoje. Suprantama, kiekvienam iš mūsų reikia rūpestingai darbuotis dėl savo išgelbėjimo (Fil 2:12). Bet nepamirškime, kad Jehova atskiro žmogaus vertę nustato ne pagal tą patį nekintamą matą. Kuo didesnė atsakomybė mums suteikta, tuo daugiau iš mūsų Dievas ir tikisi (Lk 12:48). Vis dėlto jeigu mes iš širdies mylime Jehovą, niekas negalės mūsų parklupdyti ar atskirti nuo jo meilės (Ps 119:165; Rom 8:37–39).

20. Kam turime būti pasiryžę?

²⁰ Šiais nelengvais laikais tegul mūsų žvilgsnis būna nuolat sutelktas į Tą, kuris „sėdi dangaus soste“. Taip galėsime suvokti, kokia jo valia. Ir neleiskime, kad mūsų ryšį su Jehova sugadintų kitų žmonių veiksmai. Gerai įsidėmėkime tai, kas nutiko Mozei. Taigi pernelyg jautriai nereaguokime į kitų klaidas, verčiau būkime pasiryžę žvelgti į „Viešpatį, mūsų Dievą, laukdami, kol jis mūsų pasigailės“ (Ps 123:1, 2).