1937 METŲ gruodžio mėnesio „Informatoriuje“ *, Londono leidime, tarsi rago gausmas nuaidėjo: „Karalystės skelbėjai Britanijoje, pabuskite!“ Paantraštė skelbė: „Per dešimtmetį – jokio žymaus augimo“. Tai patvirtino pirmajame puslapyje pateikta 1928–1937 metų tarnybos ataskaita.

Kodėl Jungtinėje Karalystėje evangelizacijos darbas buvo praradęs spartą? Bendruomenės, galima sakyti, ėjo sena vaga: broliai ir sesės darbavosi tempu, nusistovėjusiu jau daugelį metų. Be to, filialas buvo nustatęs, kad šalyje teritorijos užtenka tik 200 pionierių. Šie tarnavo atokiose vietose, kur nebuvo bendruomenių. Visiems kitiems, norintiems tapti pionieriais, buvo pasakyta, kad Jungtinėje Karalystėje vietos nebėra. Juos ragino persikelti į kitas Europos šalis. Pagirtina, kad nuolat atsirasdavo pionierių, panorusių išvykti svetur, pavyzdžiui, į Prancūziją, nors kalbėti vietine kalba jie mokėjo labai nedaug arba išvis nemokėjo.

Minėtame 1937-ųjų „Informatoriaus“ straipsnyje buvo iškeltas uždavinys 1938 metams – evangelizacijai skirti milijoną valandų. Buvo paskaičiuota, kad šią iš pirmo žvilgsnio didžiulę normą pavyks pasiekti gana nesunkiai, jei kiekvienas skelbėjas per mėnesį šiame darbe praleis po 15 valandų, o pionieriai – po 110. Buvo siūloma kai kuriomis dienomis susirinkti į grupes ir kartu tarnybai skirti penkias valandas. Skelbėjai buvo raginami lankyti žmones pakartotinai, ypač šiokiadienių vakarais.

Skatinimu susitelkti į evangelizaciją džiaugėsi ne vienas. „Imtis darbo mus ragino pagrindinis biuras. Tokio raginimo dauguma iš mūsų laukėme ir netrukus jis davė puikių rezultatų“, – sakė sesė Hilda Padžet. * Kita sesė, pavarde Volis, kalbėjo: „Pasiūlymas kai kuriomis dienomis liudyti penkias valandas buvo puikus! Ar gali būti didesnis džiaugsmas nei ištisas dienas skirti Viešpaties tarnystei? [...] Kartais gal grįždavome pavargę, bet ar būdavome džiaugsmingi? O taip!“ Jaunuolis Stivenas Mileris, supratęs, koks šis darbas skubus, irgi atsiliepė į kvietimą. Jis norėjo darbuotis, kol aplinkybės dar buvo palankios. Brolis pasakojo, kad su grupe bendratikių sėsdavo ant dviračių ir visą dieną praleisdavo tarnyboje, o vasaros vakarais klausydavo įrašytų kalbų. Taip pat jie uoliai dalyvaudavo informacinėse eitynėse su plakatais, gatvėje platindavo žurnalus.

„Informatoriuje“ nuskambėjo dar ir toks naujas raginimas: „Mums reikia tūkstančio pionierių armijos.“ Buvo įvesta nauja tvarka: pionieriai darbuosis nebe atskirai, o drauge su bendruomene. Šitaip galės ją palaikyti, statyti savo brolių ir sesių  tikėjimą. „Daugelis brolių suvokė, kad turi imtis pionieriaus tarnybos, – prisimena sesė Džois Elis. – Nors tada buvau tik trylikos, aš irgi to norėjau – tarnauti pioniere.“ Savo tikslą ji pasiekė 1940-ųjų liepą, būdama penkiolikos. Piteris, būsimas Džois vyras, išgirdęs raginimą pabusti, ėmė rimtai mąstyti apie pionieriaus tarnybą. 1940 metų birželį, būdamas septyniolikos, jis buvo paskirtas tarnauti pionieriumi Skarbore. Iki ten dviračiu numynė 105 kilometrus.

Daugelis naujų pionierių parodė tokią pasiaukojamą dvasią kaip Sirilas ir Kitė Džonsonai. Kad turėtų iš ko išsilaikyti pradėję visalaikę tarnybą, jie nutarė parduoti savo namą ir daiktus. Sirilas išėjo iš darbo ir po mėnesio jiedu jau buvo pasiruošę tarnauti pionieriais. Brolis sakė: „Neabejojome, kad apsisprendėme teisingai. Tarnybos ėmėmės noriai ir su džiaugsmu.“

Smarkiai išaugus pionierių skaičiui, evangelizacijos darbą prižiūrintys broliai ieškojo būdų, kaip praktiškai padėti tokiai visalaikių tarnų armijai. Džimas Karas, 1938 metais dirbęs zonos tarnu (dabar vadinama rajono prižiūrėtoju), laikėsi patarimo miestuose įkurti pionierių namus. Pionieriai buvo raginami gyventi ir darbuotis drauge, šitaip sumažinant išlaidas. Štai Šefilde jie išsinuomojo didelį namą ir jam prižiūrėti paskyrė patikimą brolį. Vietiniai bendratikiai pionierius rėmė lėšomis, dovanojo baldų. Džimas dalijosi prisiminimais: „Visi stengėsi, kad šiuose namuose būtų gera.“ Ten gyveno dešimt darbščių pionierių, visi laikėsi gerų dvasinės veiklos įpročių. „Kas rytą prie pusryčių stalo būdavo aptariama [dienos] citata, – toliau pasakojo brolis. – Pionieriai kasdien keliaudavo į savo teritorijas įvairiose miesto dalyse.“

Pionieriai ir kiti skelbėjai vieningai atsiliepė į raginimą – 1938 metais buvo pasiektas milijono valandų tikslas. Visi tarnybos ataskaitų rodikliai šoktelėjo viršun. Per penkerius metus skelbėjų skaičius Jungtinėje Karalystėje kone patrigubėjo. Atgaivinę savo uolumą Jehovos tarnai sutvirtėjo ir įgavo jėgų prieš pat užeinant varginantiems karo metams.

Šiandien, artėjant Armagedono karui, pionierių gretos Jungtinėje Karalystėje vėl auga. Pastaruosius dešimt metų kasmet užfiksuojamas naujas didžiausias reguliariųjų pionierių skaičius. 2015 metų spalio mėnesį jis siekė 13224. Visi šie pionieriai aiškiai suvokia, kad imtis visalaikės tarnybos yra vienas geriausių sprendimų gyvenime.