KITĄKART moteris vėl užsipuolė Antoniją. Kaip ji sureagavo? Antonija prisipažįsta: „Situacija buvo tikrai nelengva. Jos užgaulės neturėjo jokio pagrindo.“ Vis dėlto Antonija dar sykį moters atsiprašė ir pasakė užjaučianti ją dėl to, ką tenka iškęsti.

Jeigu tu būtum atsidūręs Antonijos vietoje, kaip būtum sureagavęs? Ar būtum atsakęs švelniai? O gal tau būtų buvę sunku susivaldyti? Tokiomis aplinkybėmis išlikti romiam, be abejonės, nelengva, ypač jei jaučiame įtampą ar esame provokuojami.

Biblija ragina krikščionis elgtis su kitais romiai, švelniai. Dievo Žodyje romumas net siejamas su išmintimi. Jokūbas rašė: „Kas iš jūsų išmintingas ir nusimanantis? Teparodo tai darbais – puikiu elgesiu – su išminčiai būdingu romumu“ (Jok 3:13). Kodėl galima teigti, kad romumas liudija žmogų esant išmintingą? Kas padėtų mums sekti Dievu ir ugdytis šią dorybę?

Romi dvasia gali sumažinti įtampą. „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį“ (Pat 15:1).

Piktai atsikirsdami situaciją pablogintume, vaizdžiai sakant, tik pakurstytume ugnį (Pat 26:21). O švelnus atsakymas dažniausiai nuramina sukilusias emocijas ir net gali suminkštinti nedraugiškai nusiteikusią širdį.

Būtent taip nutiko jau minėtoje situacijoje. Sujaudinta švelnaus Antonijos atsakymo, moteris puolė į ašaras. Ji papasakojo, kad yra prispausta asmeninių ir šeimyninių bėdų. Dėl ramaus, taikingo elgesio Antonijai atsirado puiki proga paliudyti ir su moterimi buvo pradėtos Biblijos studijos.

Romus būdas padeda jaustis laimingiems. „Laimingi romieji – jie paveldės žemę“ (Mt 5:5).

Kodėl romieji čia vadinami laimingais? Nemažai agresyvių žmonių, Biblijos žodžiais tariant, apsivilko romumu ir dabar jaučiasi laimingi. Jų gyvenimas pasikeitė į gera, be to, jie žino, kokia nuostabi ateitis jų laukia (Kol 3:12). Adolfas, Ispanijoje tarnaujantis rajono prižiūrėtoju, pasakoja, koks buvo prieš atrasdamas tiesą.

„Mano gyvenimas buvo beprasmis, – sako Adolfas. – Dažnai prarasdavau savitvardą, net kai kurie draugai baimindavosi mano išdidaus ir ūmaus būdo. Bet staiga nutiko tai, dėl ko gyvenimas pasisuko kita vaga. Vienose muštynėse buvau šešiskart padurtas ir vos mirtinai nenukraujavau.“

Šiandien Adolfas padeda kitiems ugdytis romumą savo žodžiais ir pavyzdžiu. Ne vieną patraukia šiltas, malonus jo būdas. Adolfas džiaugiasi, jog jam pavyko pasikeisti, ir yra dėkingas Jehovai, kad padėjo išmokti su kitais elgtis romiai.

Romi dvasia džiugina Jehovą. „Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį, kad turėčiau, ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi“ (Pat 27:11).

Jehovą nuolat užgaulioja didžiausias jo priešas – Šėtonas. Dievas turėtų teisę dėl to rūstauti, tačiau, pasak Biblijos, jis yra „lėtas pykti“ (Iš 34:6). Jei sekame jo pavyzdžiu – neįsiplieskiame pykčiu ir elgiamės romiai, – rodome esą išmintingi ir džiuginame Jehovą (Ef 5:1).

Gyvename atšiauriame pasaulyje. Būna, kad susiduriame su žmonėmis, kurie yra „pagyrūnai, išpuikę, piktžodžiautojai, [...] šmeižikai, nesusivaldantys, nesutramdomi“ (2 Tim 3:2, 3). Tačiau tai neturėtų kliudyti mums ugdytis romumą. Dievo Žodis primena: „Išmintis iš aukštybių yra [...] taikinga, supratinga“ (Jok 3:17). Savo taikingu ir supratingu elgesiu parodysime, kad įgijome Dievo išminties. Ji padės išlikti romiems, kai būsime provokuojami, ir suartins mus su amžinos išminties Šaltiniu – Jehova.