SENOVĖS laikais, kai šeimos sutardavo dėl vaikų vedybų, nuotakos tėvams buvo sumokama išpirka, – vertingais daiktais, gyvuliais, pinigais ar dar kuo nors. Kartais vietoje išpirkos jaunasis turėdavo atidirbti. Pavyzdžiui, Jokūbas sutiko už Rachelę septynerius metus tarnauti jos tėvui (Pr 29:17, 18, 20). Ką gera toks paprotys davė?

Biblistė Kerol Mejers (Carol Meyers) pažymi: „Išpirka už nuotaką buvo savotiška kompensacija tėvams, nes dukrai ištekėjus šeimoje sumažėdavo darbo rankų, o jos [žemdirbių kraštuose] buvo labai reikalingos“ (išversta iš Exodus, p. 197). Be to, išpirka už nuotaką tikriausiai įpareigodavo abi šeimas remti viena kitą užėjus sunkumams. Ji taip pat liudijo, kad mergina yra susižadėjusi ir netrukus iš tėvų namų kelsis pas savo vyrą.

Tai nereiškia, kad žmoną buvo galima nusipirkti ar parduoti. Viename veikale paaiškinta: „Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pinigais ar kuo kitu atsimokėdamas merginos šeimai jaunasis perka žmoną. Tačiau iš tikro tai buvo ne kaina už merginą, o kompensacija jos namiškiams“ (išversta iš Ancient Israel—Its Life and Institutions).

Paprotys už nuotaką mokėti išpirką tam tikrose šalyse gyvuoja iki pat šiol. Krikščionys, leidžiantys už vyro savo dukrą, turėtų būti supratingi ir saugotis godumo (1 Kor 10:32, 33; Fil 4:5; 2 Tim 3:2). Jeigu jie reikalautų labai didelės išpirkos, būsimajam vyrui tektų atidėlioti tuoktuves, kol sutaupys pakankamai pinigų. Gal jis netgi būtų priverstas nutraukti pionieriaus tarnybą, kad galėtų uždirbti reikalaujamą sumą.

Kai kuriuose kraštuose galioja išpirkos už nuotaką įstatymai. Krikščionims jų privalu laikytis, nes Dievo Žodyje aiškiai pasakyta: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus valdžioms.“ Taigi, jei valdžios išleisti potvarkiai neprieštarauja Biblijos principams, mes jiems turime paklusti (Rom 13:1; Apd 5:29).