Jėzus skelbė taikos žinią. Tačiau kartą jis apaštalams tarė: „Nemanykite, kad atėjau nešti žemei ramybės. Atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau supriešinti sūnaus su tėvu, dukters su motina ir marčios su anyta“ (Mt 10:34, 35). Kodėl Jėzus taip pasakė?

Aišku, Jėzus nenorėjo, kad šeimos skaldytųsi. Bet jis žinojo, kad norintys tapti jo mokiniais ir krikštytis gali patirti namiškių priešiškumą. Kadangi sutuoktinio ar kitų artimųjų nepakanta žmogui yra nemenkas išbandymas, Kristus iš anksto apie tai visus perspėjo.

Biblijoje krikščionims prisakyta: „Gyvenkite taikingai su visais žmonėmis“ (Rom 12:18). Tačiau kai kuriose šeimose Jėzaus mokymai gali tapti, vaizdžiai tariant, kalaviju. Taip nutinka, jeigu vienas iš namiškių stengiasi gyventi pagal Kristaus priesakus, o kiti jų nepripažįsta ir ima rodyti priešišką nusistatymą (Mt 10:36).

Jeigu krikščionio namiškiai nepritaria jo įsitikinimams, jam gali būti nelengva klausyti Jehovos ir Jėzaus, pavyzdžiui, kai yra spaudžiamas prisidėti prie kokių nors pagoniškos kilmės švenčių. Jėzus pasakė: „Kas prie tėvo ar motinos prisirišęs labiau negu prie manęs, tas nevertas manęs“ (Mt 10:37). Aišku, šie Jėzaus žodžiai nereiškia, kad norėdamas būti jo sekėju žmogus turi nebemylėti savo tėvų. Jie tiesiog parodo, kas yra svarbiau. Net jeigu artimieji trukdo tarnauti Jehovai, vis tiek juos mylime. Tačiau meilė Dievui turi būti dar stipresnė.

Kęsti šeimos priešiškumą, be abejo, labai nemalonu. Tačiau Jėzaus sekėjai nepamiršta šių jo žodžių: „Kas neima savo kančių stulpo ir neseka manimi, tas nevertas manęs“ (Mt 10:38). Taigi namiškių rūstybę krikščionys tiesiog kantriai ištveria. Sykiu jie puoselėja viltį, kad savo geru elgesiu artimųjų širdį suminkštins, o gal net paskatins juos pasidomėti Biblija (1 Pt 3:1, 2).