Izaijo 60:1 rašoma: „Kelkis, moterie, sušvisk! Atėjo tavoji šviesa – tave apšvietė Jehovos šlovė.“ Kontekstas rodo, kad moterimi čia vadinamas Sionas, arba Jeruzalė, anuometinė Judo sostinė a (Iz 60:14; 62:​1, 2). Kartais Jeruzale pavadinama ir visa tauta. Skaitant Izaijo žodžius, kyla du klausimai. Pirma, kada ir kokia prasme Jeruzalė turėjo pakilti ir sušvisti? Antra, ar ši pranašystė pildosi ir mūsų laikais?

Kada ir kokia prasme Jeruzalė turėjo pakilti ir sušvisti? Miestas ir jo šventykla dūlėjo griuvėsiuose ištisus 70 metų, kol žydai kentė tremtį Babilonijoje. Tačiau kai medai ir persai užkariavo Babiloną, izraelitai, išsibarstę po įvairius imperijos kampelius, galėjo sugrįžti į gimtinę ir ten vėl deramai garbinti tikrąjį Dievą (Ezr 1:​1–4). 537 m. p. m. e. kai kurie ištikimi žydai iš visų 12 giminių taip ir padarė (Iz 60:4). Jie pradėjo vėl aukoti aukas Jehovai, švęsti šventes ir ėmėsi atstatyti šventyklą (Ezr 3:​1–4, 7–11; 6:​16–22). Jehovos šlovė iš naujo sušvito Jeruzalėje, tai yra Izraelio tautoje. O patys izraelitai Dievo šviesą skleidė tamsoje skendinčioms kitoms tautoms.

Tačiau aptariama Izaijo pranašystė senovės Jeruzalėje išsipildė tik iš dalies. Diduma izraelitų neliko Dievui ištikimi (Neh 13:27; Mal 1:​6–8; 2:​13, 14; Mt 15:​7–9). Vėliau jie netgi atmetė Jehovos siųstą Mesiją Jėzų (Mt 27:​1, 2). Ir galiausiai, 70 m. e. m., Jeruzalė ir jos šventykla buvo antrą kartą sunaikintos.

Tokią miesto baigtį Jehova buvo iš anksto išpranašavęs (Dan 9:​24–27). Tad Jeruzalei tikrai negalėjo iki galo išsipildyti visos teisingo garbinimo atkūrimo pranašystės, užrašytos Izaijo knygos 60 skyriuje.

Ar Izaijo žodžiai pildosi ir mūsų laikais? Taip, bet dabar jau „aukštybėse esančiai Jeruzalei“. Apaštalas Paulius apie ją rašė: „Ji yra mūsų motina“ (Gal 4:26). Ta aukštybėse esanti Jeruzalė – tai Dievo organizacijos dangiškoji dalis, sudaryta iš ištikimų dvasinių esybių. Jos vaikai yra Jėzus ir 144000 dvasia pateptų krikščionių, turinčių gyvenimo danguje viltį, kaip ir pats Paulius. Pateptieji sudaro „šventą tautą“ – „Dievo Izraelį“ (1 Pt 2:9; Gal 6:16).

O iš ko akivaizdu, kad aukštybėse esanti Jeruzalė kėlėsi ir sušvito? Iš to, kas vyko su jos žemiškaisiais vaikais. Sugretinkime pateptųjų krikščionių patirtį su tuo, kas išpranašauta Izaijo knygos 60 skyriuje.

Pateptiesiems krikščionims reikėjo, taip sakant, pakilti, nes antrajame amžiuje, kai jų veiklą nustelbė suvešėjusios atskalūnybės piktžolės, jie atsidūrė dvasinėje tamsoje (Mt 13:​37–43). Pateptieji pateko į klaidingų religijų motinos – didžiosios Babelės – nelaisvę ir joje liko iki  pat „šio pasaulio pabaigos“ laikotarpio, prasidėjusio 1914 metais (Mt 13:​39, 40). Netrukus po to, 1919-aisiais jie buvo išvaduoti ir tuojau ėmė skleisti dvasinę šviesą plėtodami evangelizacijos darbą. b Ilgainiui ta šviesa apšvietė daugybę žmonių visose pasaulio tautose, įskaitant Izaijo 60:3 paminėtus „karalius“ – tuos, kurie buvo pašaukti į „Dievo Izraelį“ paskučiausiais laikais (Apr 5:​9, 10).

Ateityje pateptieji krikščionys dvasine prasme spindės dar ryškiau. Baigę savo žemiškojo gyvenimo kelią, jie apsigyvens „Naujojoje Jeruzalėje“. Šis simbolinis vardas duotas Kristaus nuotakai, prie kurios prisiskaito 144000 jo bendravaldžių ir kunigų (Apr 14:1; 21:​1, 2, 24; 22:​3–5).

Izaijo 60:1 išpranašautas labai svarbus „Naujosios Jeruzalės“ vaidmuo. (Palygink Izaijo 60:​1, 3, 5, 11, 19, 20 su Apreiškimo 21:​2, 9–11, 22–26.) Kaip senovinis Jeruzalės miestas buvo Izraelio tautos valdymo centras, taip „Naujoji Jeruzalė“ kartu su Kristumi taps būsimos naujos santvarkos vadovybe. Ką reiškia, kad „Naujoji Jeruzalė“ nusileidžia iš dangaus nuo Dievo? Kad ji sutelkia dėmesį į žemę. Visos žemės tautos „vaikščios to miesto apšviestos“, tai yra dievobaimingi žmonės iš visų tautų džiaugsis jos skleidžiama dvasine šviesa. Jie netgi bus išvaduoti iš nuodėmės ir mirties (Apr 21:​3, 4, 24). Taip „bus atkurta visa“, apie ką kalbėjo Izaijas ir kiti pranašai (Apd 3:21). Tas didingas atkūrimo metas prasidėjo Kristui tapus Karaliumi ir truks iki pat jo valdymo Tūkstantmečio pabaigos.