Visi kilome iš vieno protėvio, Adomo, todėl esame viena šeima. Nors šeimos nariai paprastai myli ir gerbia vienas kitą, šiandien žmonėms tokių šiltų jausmų stinga. Bet Dievas nori, kad turėtume apsčiai meilės.

„Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (KUNIGŲ 19:18).

„Mylėkite savo priešus“ (MATO 5:44).

Kokia Dievo požiūriu turėtų būti meilė, rašoma 1 Korintiečiams 13:4–7.

„Meilė kantri ir gera.“

Pamąstykite. Argi nėra malonu, kai kiti su jumis būna kantrūs, švelnūs ir nesupyksta, jei suklystate?

„Meilė nepavydi.“

Pamąstykite. Ar patiktų, jei kiti imtų jus įtarinėti ar jums pavydėtų?

Meilė „neieško savo naudos“.

Pamąstykite. Argi nėra malonu, kai kiti jūsų nuomonę gerbia ir savo požiūrio neprimeta?

Meilė „nelaiko skriaudų sąskaitos“.

Pamąstykite. Dievas yra pasiruošęs atleisti atgailaujančiam nusidėjėliui. „Ne visąlaik jis kaltins, ne amžinai jis rūstaus“, – rašoma Psalmyno 103:9. Kaip būna gera, kai žmogus, kuriam prasikaltome, mums atleidžia. Taigi ir patys turime mielai atleisti kiekvienam, kuris mums nusižengia (Psalmyno 86:5).

Meilė „nesidžiaugia neteisybe“.

Pamąstykite. Jeigu mus ištiktų nelaimė, argi būtų malonu, kad kiti tuo džiaugiasi? Todėl ir mes nesidžiaugiame net to žmogaus nelaime, kuris buvo mus įžeidęs.

Jei norime būti Dievo laiminami, turime rodyti tokią meilę kiekvienam žmogui. Viena, kaip galime tai daryti, – suteikti kitiems pagalbą.