JEIGU ir jūs netekote artimo žmogaus, tikriausiai patyrėte pačias įvairiausias emocijas: jautėte liūdesį, vienišumą, bejėgiškumą, pyktį, kaltę, baimę. Galbūt net svarstėte, ar beverta gyventi.

Nereikia manyti, kad sielvartavimas dėl artimojo mirties yra silpnumo požymis. Tai natūralu, nes labai mylėjote tą žmogų. Vis dėlto, ar įmanoma kur nors rasti paguodos?

Nors gal atrodo, kad skausmas niekada nepraeis, pabandykite pritaikyti keletą patarimų.

NEUŽGNIAUŽKITE SIELVARTO

Kiekvienas gedi skirtingai, vieni trumpiau, kiti ilgiau. Tačiau daug kas palengvėjimą pajunta, kai išsiverkia. Vanesa prisimena: „Aš verkdavau, taip išliedavau savo skausmą.“ Sofija, staiga netekusi sesers, sako: „Galvoti apie tai, kas atsitiko, labai skausminga, panašiai kaip atverti ir valyti užkrėstą žaizdą. Skausmas beveik nepakeliamas, bet to reikia, kad žaizda užgytų.“

KALBĖKITE APIE TAI, KĄ JAUČIATE

Suprantama, kartais norisi pabūti vienumoje, bet nešti sielvarto naštą vienam sunku.  Septyniolikmetis Džaredas, kuris neteko tėčio, prisimena: „Kalbėdavausi apie savo išgyvenimus su kitais. Abejoju, ar mano mintys būdavo aiškios, bet man tiesiog reikėjo išsipasakoti.“ Jau minėta Dženisė priduria: „Pakalbėjus su kitais man labai palengvėdavo. Jausdavausi suprasta ir ne tokia vieniša.“

PRIIMKITE PAGALBĄ

Viena gydytoja sako: „Jei gedintysis pradinėje [šoko] stadijoje leidžia draugams ir giminaičiams jam padėti, lengviau ištveria kitas gedėjimo fazes.“ Pasakykite draugams, kokios pagalbos jums reikia, nes jie greičiausiai nori padėti, tik nežino kaip (Patarlių 17:17).

ARTINKITĖS PRIE DIEVO

Tina pasakoja: „Kai vėžys pasiglemžė mano vyrą, nebeturėjau su kuo dalytis savo jausmais bei rūpesčiais, todėl viską išsakydavau Dievui. Kiekvieną dieną prašydavau padėti ją išgyventi. Dievo pagalba ateidavo pačiais įvairiausiais būdais.“ Taša, kuriai buvo 22, kai mirė jos mama, sako: „Kasdien paguodos rasdavau skaitydama Bibliją. Iš jos pasisemdavau padrąsinančių minčių.“

MĄSTYKITE APIE PRIKĖLIMĄ

Tina prisimena: „Iš pradžių prikėlimo viltis mane nelabai guodė, nes be galo ilgėjausi savo vyro, o sūnūs – tėčio. Tačiau dabar, praėjus ketveriems metams, šią viltį labai branginu. Ji man tartum gelbėjimosi ratas. Įsivaizduoju, kaip jį vėl pamatysiu, ir tai suteikia ramybės bei džiaugsmo.“

Nors greito palengvėjimo, ko gero, nepajusite, optimizmo galbūt suteiks Vanesos žodžiai: „Iš pradžių atrodo, kad niūrios dienos niekada nesibaigs, bet paskui debesys ima sklaidytis.“

Atminkite: net jeigu ilgą laiką jaučiate vidinę tuštumą, gyventi vis tiek verta. Pradžiuginti jus gali Dievo pagalba, nuoširdūs draugai, prasmingi darbai. O netrukus Dievas prikels mirusiuosius. Jis nori, kad vėl susitiktumėte su mylimu žmogumi, kurio netekote. Tada širdies skausmas išnyks visiems laikams!