AR IŠTIKUS SUKREČIANČIAI NELAIMEI MĄSTĖTE, KUR BUVO DIEVAS? ARBA JEI JUS ASMENIŠKAI PALIETĖ KOKS SKAUSMINGAS ATSITIKIMAS, GAL SVARSTĖTE, AR DIEVUI JŪS RŪPITE?

Galbūt mąstote panašiai kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti Šeila, užaugusi religingoje šeimoje. Moteris pasakoja: „Nuo vaikystės mane traukė prie Dievo, nes jis mūsų Kūrėjas. Tačiau nesijaučiau su juo artima. Įsivaizdavau, kad Dievas mane stebi, bet tik iš tolo. Nemaniau, kad jis manęs nekenčia, bet ir netikėjau, jog myli.“ Kodėl Šeila abejojo Dievo meile? „Mano šeima patyrė vieną tragediją po kitos, – sako ji, – tad atrodė, jog Dievas mums visiškai nepadeda.“

Gal ir jūs tikite, kad egzistuoja visagalis Dievas, bet abejojate, ar jam rūpite. Panašių abejonių turėjo ir senovėje gyvenęs teisus žmogus Jobas, tikėjęs Kūrėjo galia bei išmintimi (Jobo 2:3; 9:4). Kai Jobą užklupo visa virtinė nelaimių, ir kančių pabaigos, regis, nesimatė, jis klausė Dievą: „Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?“ (Jobo 13:24).

Ar dėl mūsų nelaimių kaltas Dievas? Ar yra kokių įrodymų, kad Dievas rūpinasi žmonėmis apskritai ir kiekvienu iš mūsų? Iš kur galime žinoti, ar jis tikrai mus pastebi, supranta, atjaučia, padeda atlaikyti sunkumus?

Kituose straipsniuose aptarsime, kaip kūrinija atskleidžia, ar Dievas mumis rūpinasi (Romiečiams 1:20). Taip pat patyrinėsime, ką apie tai byloja Dievo Žodis – Biblija. Kuo geriau pažinsite Dievą iš jo kūrinių ir jo Žodžio, tuo tvirčiau tikėsite, kad „jis jumis rūpinasi“ (1 Jono 2:3; 1 Petro 5:7).