NIEKAS, regis, nėra toks bejėgis kaip naujagimis. Kai buvome kūdikiai, mūsų saugumas visiškai priklausė nuo tėvų. Išmokę vaikščioti sutikdavome nepažįstamus žmones, kurie mums atrodė aukšti tarsi milžinai. Baiminomės jų. Bet jei šalia būdavo tėvai, įsikibdavome į mamos ar tėčio ranką ir jausdavomės saugūs.

Vaikystėje jautėmės laimingi, kai tėvai mums rodydavo meilę, padrąsindavo. Žinojome, kad jie mus myli, ir tai stiprino saugumo jausmą. Kai tėvai mus už ką nors pagirdavo, įgydavome daugiau pasitikėjimo savimi, imdavome dar labiau stengtis.

Paūgėjus nemažai saugumo suteikdavo ir artimi draugai. Su jais mums būdavo smagu, net mokyklos aplinka neatrodė tokia bauginanti.

Aišku, čia aprašyta ideali vaikystė. Tačiau kai kuriems vaikams nelabai sekasi su kuo nors susidraugauti ir labai daug jų nesulaukia tėvų palaikymo. „Kai žiūriu į nuotraukas, kuriose darnios šeimos ką nors veikia kartu, pagalvoju: „O, kad mano vaikystė būtų buvusi tokia!“ – prisipažįsta Melisa. * Galbūt ir jūs jaučiatės panašiai.

Gal vaikystėje ar paauglystėje jums trūko pasitikėjimo savimi? Greičiausiai taip buvo todėl, kad tėvai rodė per mažai meilės, šykštėjo pagyrimų. Gal namuose tėvai nuolat bardavosi, kol galiausiai viskas baigėsi skyrybomis, – ir, ko gero, klaidingai manėte, kad dėl to kaltas jūs. Arba dar blogiau: gal kentėte vieno iš tėvų žodinį ar fizinį smurtą.

Kaip elgiasi vaikai, kurie jaučiasi nesaugūs? Kai kurie paauglystėje pradeda svaigintis narkotikais ar alkoholiu. Kiti, trokšdami būti kam nors reikalingi, prisideda prie gaujos. Arba užmezga romantišką draugystę, tikėdamiesi sulaukti meilės bei šilumos. Tačiau tokie santykiai retai kada būna ilgalaikiai, o išsiskyrimas paprastai sukelia dar didesnį nesaugumo jausmą.

Net jei paauglys minėtų spąstų išvengia, jį gali kankinti menkavertiškumo jausmas. „Visą laiką maniau, kad esu niekam tikusi, nes tą man nuolat kartodavo mama, – sako Ana. – Neprisimenu, kad ji kada būtų mane pagyrusi ar kitaip parodžiusi meilę.“

 Nesaugumo jausmas kyla nebūtinai dėl to, ką patyrėme vaikystėje. Priežastys gali būti įvairios: skausmingos skyrybos, senatvės sunkumai ar net susirūpinimas dėl išvaizdos. Kad ir kokia būtų priežastis, tokia savijauta griauna mūsų laimę ir kenkia santykiams su kitais. Tad kaip įveikti tokius slegiančius jausmus?

Svarbu žinoti, kad yra asmuo, kuris gali ir nori mums visiems padėti. Tai Dievas.

Per savo pranašą Izaiją Dievas perdavė štai tokią žinią: „Nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Izaijo 41:10, 13). Kokia paguodžianti mintis, kad Dievas, vaizdžiai tariant, nori paimti mus už rankos. Taigi nereikia pasiduoti nerimui.

Biblijoje pasakojama, jog kai kurie Dievo tarnai jautė didelį nerimą, bet išmoko kliautis Dievo pagalba. Pavyzdžiui, Ona, Samuelio motina, jautėsi niekam verta, nes negalėjo susilaukti vaikų. Iš jos būdavo šaipomasi. Dėl to Onai net valgyti nesinorėdavo ir ji dažnai verkdavo (1 Samuelio 1:6, 8). Bet išliejusi savo širdį Dievui moteris nebesijautė prislėgta (1 Samuelio 1:18).

Psalmininkas Dovydas kartais irgi jausdavosi nesaugus. Ne vienus metus jam teko slapstytis nuo jį persekiojusio karaliaus Sauliaus. Keletą kartų Dovydas vos per plauką išvengė mirties ir dažnai jausdavosi taip, lyg tuoj paskęs rūpesčių jūroje (Psalmyno 55:4–6; 69:2 [55:3–5; 69:1, Brb]). Nepaisant visko, jis rašė: „Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu vienas, Viešpatie, leidi be rūpesčio ilsėtis“ (Psalmyno 4:9 [4:8, Brb]).

Tiek Ona, tiek Dovydas pavedė savo rūpesčius Jehovai ir sulaukė jo pagalbos (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Kaip galime sekti jų pavyzdžiu?

1. Išmokite pasitikėti Jehova – savo Tėvu.

Jėzus skatino žmones pažinti jo Tėvą, „vienintelį tikrąjį Dievą“ (Jono 17:3). „Jis yra netoli nuo kiekvieno iš mūsų“, – patikino apaštalas Paulius (Apaštalų darbų 17:27). „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“, – rašė Jokūbas (Jokūbo 4:8).

Išties, norint įveikti nerimą, labai svarbu pažinti mylintį, rūpestingą dangiškąjį Tėvą. Suprantama, kol išsiugdysite pasitikėjimą juo, reikės laiko. Bet daugelis patyrė, jog stengtis tikrai verta. „Jehovą ėmusi laikyti savo Tėvu, pagaliau turėjau kam išsakyti slapčiausius jausmus, – pasakoja Karolina. – Pajutau didžiulį palengvėjimą.“

„Kai likau visiškai viena, be tėvų, Jehova padėjo man jaustis saugiai, – prisimena Reičel. – Išsakydavau jam savo problemas ir prašydavau pagalbos. Ir jis tikrai padėdavo.“ *

2. Susiraskite dvasinę šeimą.

Jėzus savo sekėjus mokė vienas kitą laikyti broliais ir seserimis. „Jūs visi esate broliai“, – sakė jis (Mato 23:8). Jėzus norėjo, kad jo tikrieji mokiniai mylėtų vieni kitus ir būtų vieninga dvasinė šeima (Mato 12:48–50; Jono 13:35).

Jehovos liudytojai nuoširdžiai stengiasi, kad jų bendruomenėse vyrautų šilta, maloni atmosfera (Hebrajams 10:24, 25). Bendruomenės sueigos daugeliui yra tarsi gydantis balzamas nuo emocinių žaizdų ir randų.

„Savo bendruomenėje turėjau artimą draugę, kuri suprasdavo, ką išgyvenu, – prisimena Eva. – Ji mane išklausydavo, skaitydavo man, melsdavosi su manimi. Rūpinosi, kad nebūčiau viena, skatindavo mane išsikalbėti, išlieti savo skausmą. Jos padedama ėmiau jaustis saugesnė.“ Reičel sako: „Bendruomenėje suradau „tėvą ir motiną“. Jų dėka tikrai jaučiuosi mylima ir saugi.“

 3. Rodykite kitiems meilę ir gerumą.

Meilė ir gerumas padeda užmegzti draugystę. Jėzus sakė: „Didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35). Be abejo, pastebėsime, kad kuo daugiau meilės rodysime kitiems, tuo daugiau jos patys sulauksime. „Duokite, ir jums bus duota“, – savo sekėjus mokė Jėzus (Luko 6:38).

Jei rodome meilę kitiems ir esame jų mylimi, jaučiamės daug saugesni. Biblijoje rašoma, jog „meilė niekada nesibaigia“ (1 Korintiečiams 13:8). „Žinau, kad nesu visiškai niekam tikusi, kaip kartais apie save galvoju, – prisipažįsta Marija. – Tokių minčių atsikratau padėdama kitiems ir nesutelkdama dėmesio į save. Visada jaučiu malonumą darydama ką nors dėl kitų.“

Šie patarimai nėra kažkokia stebuklinga formulė, kurią pritaikius iškart pajausime palengvėjimą. Tačiau jie išties veiksmingi. „Vis dar nesijaučiu visiškai saugi, – pasakoja Karolina. – Bet dabar labiau savimi pasitikiu. Žinau, jog Dievas manimi rūpinasi, be to, turiu daug puikių draugų, kurie padeda jaustis saugesnei.“ Panašiai sako Reičel: „Kartais mane apima liūdesys, bet turiu tikėjimo brolių ir sesių, į kuriuos galiu kreiptis patarimo ir kurie padeda neprarasti optimizmo. O svarbiausia, turiu dangiškąjį Tėvą; jam galiu kasdien išsakyti visas savo mintis. Tai išties nuostabu!“

Netrukus žemėje bus kitoks gyvenimas. Biblijoje aprašytas naujasis pasaulis, kuriame kiekvienas žmogus jausis saugus. Dievo Žodyje yra toks pažadas: „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti“ (Michėjo 4:4). Tada niekas nesijaus nesaugus ir niekam niekas nekenks. Net skaudžių praeities traumų „niekas neatmins“ (Izaijo 65:17, 25). Dievas ir jo Sūnus Jėzus Kristus įtvirtins teisingumą, o jo „vaisius – ramybė ir apsauga, tverianti amžiais“ (Izaijo 32:17).