ŽMONĖS praranda namus dėl įvairių priežasčių. Vienus, kaip Džo, ištinka tragedija. Kiti, kaip Martinas, paprasčiausiai vengia „normalaus“ gyvenimo, laikydami tai beprasme rutina. Dar kiti benamiais tampa dėl skurdo, stichinių nelaimių, smurto artimoje aplinkoje, narkotikų vartojimo ar piktnaudžiavimo svaigalais, psichikos ligų, įperkamų būstų stygiaus, nedarbo.

Anksčiau buvo manoma, jog benamystė būdinga tik besivystančioms, taip pat karo ar ekonominio nuosmukio nualintoms šalims. Tačiau dabar, kaip teigia psichologijos profesorius Paulius Toro, „šis reiškinys tampa viena opiausių socialinių problemų ir daugumoje išsivysčiusių šalių“. * Priežastys gali būti įvairios, kaip antai vyriausybės politika dėl pagalbos mažas pajamas turinčioms šeimoms, didėjanti praraja tarp turtingųjų ir vargšų.

Dėl rytojaus nerimauja daugelis. Tačiau kai kurie jaučiasi ramiau apmąstydami tai, kas apie ateitį rašoma Biblijoje. Šią temą trumpai dar aptarsime. Beje, Biblija gali padėti mums ir dabar. Joje yra praktiškų patarimų — principų, kuriuos pritaikydami  jausimės saugesni ekonomine prasme ir stipresni emociškai. Tai gali patvirtinti jau minėti Džo ir Martinas.

„Džo atrodė šviesaus proto, gerų manierų ir nuolankus“, — pasakoja Sindi, kuri jį dažnai sutikdavo savo darbo vietoje, bibliotekoje. Būdama Jehovos liudytoja, ji pasiūlė jam paskaityti žurnalus Atsibuskite! bei Sargybos bokštas ir pakvietė apsilankyti krikščionių sueigoje. Čia visi su juo elgėsi maloniai ir pagarbiai, todėl Džo sueigas ėmė lankyti reguliariai. Be to, su vienu vyru iš bendruomenės sutiko studijuoti Bibliją.

Tai, ką Džo sužinojo, jam buvo tikra paguoda. Jis pradėjo taikyti Biblijos principus, nors dėl to gyvenime reikėjo daug ką pakeisti. Pavyzdžiui, suprato, jog gyvybė yra Dievo dovana, kurią reikia branginti, o rūkymas teršia organizmą (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Todėl, laikydamasis principo, užrašyto 2 Korintiečiams 7:1, kur raginama apsivalyti nuo visų kūno nešvarumų, metė rūkyti. Aišku, toks sprendimas ne tik prisidėjo prie geresnės Džo sveikatos, bet ir padėjo sutaupyti.

Rimtai apmąstęs Biblijos patarimą, kad pasirūpinti savo materialiniais poreikiais privalome patys, Džo pradėjo ieškoti darbo * (1 Tesalonikiečiams 4:11, 12). Mokytojo 2:24 rašoma: „Nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse.“ Toks džiaugsmas kyla dėl savigarbos, kuri atsiranda, kai sąžiningai pelnomės duoną. Tuomet galime padėti ir stokojantiems (Efeziečiams 4:28).

Matydama Džo nuoširdumą, „bendruomenė jį šiltai priėmė, — pasakoja Sindi. — Kai kas padėjo rasti tinkamą būstą bei įsigyti kitų būtiniausių daiktų“. Džo darė dvasinę pažangą ir vėliau tapo Jehovos liudytoju. Dabar, skatindamas kitus semtis išminties iš Dievo Žodžio, jis gali dalintis asmenine patirtimi (Patarlių 3:13, 14).

Gyvenimo prasmės Martinas pradėjo ieškoti būdamas dvidešimties. „Domėjausi įvairiomis religijomis, filosofija, vartojau narkotikus, — pasakoja jis. — Šitaip vyliausi užpildyti vidinę tuštumą, deja, nesėkmingai.“ Kurį laiką Martinas gyveno Kalifornijoje, vėliau — Havajuose. „Maniau radęs rojų“, — prisimena jis. Bet gražus kraštovaizdis gyvenimui prasmės nesuteikė. „Apėmė tokia depresija, kad net ketinau nusižudyti.“ Būtent tuo gyvenimo tarpsniu kartą jaunuolis graudžiai pravirko ir ėmė maldauti Dievą: „Jei esi, prašau, padėk man tave rasti.“

Martinas prisiminė, jog yra matęs iškabą su užrašu „Jehovos liudytojų Karalystės salė“. Jis nusprendė nueiti į krikščionių sueigą. „Tuo metu buvau ilgaplaukis, su barzda ir vilkėjau jau kelis mėnesius neskalbtais drabužiais, — pasakoja jis. — Nepaisant to, liudytojai mane sutiko šiltai.“ Martinas ryžosi studijuoti Bibliją ir reguliariai iš savo  „namų“ paplūdimyje ateidavo į miesto skverą, kur jam buvo vedamos studijos.

Pagaliau jis gavo atsakymus į taip rūpimus klausimus. Pamažu depresija atsitraukė, ir jis pajuto džiaugsmą, kurį turėjo omenyje Jėzus, sakydamas „laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių“ (Mato 5:3).

Kitoks Martino požiūris į gyvenimą netrukus tapo akivaizdus, nes jis taikė tuos pačius Biblijos principus, kurie ir jau minėtam Džo padėjo susitvarkyti gyvenimą. Martinas ėmė labiau rūpintis savo išvaizda, be to, liudytojų padedamas susirado darbą ir būstą. „Anksčiau mane pažinojo kaip benamį iš skvero, bet dabar vietiniai stebisi, kaip aš pasikeičiau.“

Po kurio laiko Martinas grįžo į Argentiną ir ten pasikrikštijo. Dabar, būdamas Jehovos liudytojas, jis labai brangina garbę padėti dvasiškai alkstantiems rasti atsakymus į esminius gyvenimo klausimus.

Jeremijas, senovėje tarnavęs Dievui, gyveno didelių neramumų laikais. Į jo gimtąjį kraštą įsiveržęs žiaurus priešas daugelį tautiečių išsivedė į nelaisvę (Raudų 1:3.) Nors Jeremijas liko gyvas, prarado viską, ką turėjo. Sielvartaudamas jis meldėsi: „Atsimink, kaip aš esu apleistas ir turiu vargti“ (Raudų 3:19, Vl).

Nepaisant kančių, Jeremijas nepasidavė nevilčiai. Kodėl? Viena, pranašas  žinojo, kad Jehova jo neapleis (Jeremijo 1:8). Antra, nuolat skaitė šventuosius raštus, kuriuose rašoma apie laiką, kai nebebus nei skurdo, nei kančių, visi galės džiaugtis taika ir saugumu (Psalmyno 37:10, 11).

Tokias sąlygas sukurs ne žmonės, bet tobula valdžia, vadinama Dievo Karalyste (Danieliaus 7:13, 14). Jos karalius — ne kas kitas, o Jėzus Kristus, kuris, gyvendamas Žemėje kaip žmogus, nuoširdžiai užjautė vargšus (Luko 7:22; 14:13). Jam valdant, „žydės teisusis ir taika [...]. Jis išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas. Iš priespaudos ir smurto jis išlaisvins juos“ (Psalmyno 72:7, 12, 14, Brb).

Dievo Karalystė buvo pagrindinė Jėzaus mokymo tema (Luko 4:43). Jis netgi mokė žmones melsti: „Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Koks bus gyvenimas Žemėje, kai įsiviešpataus Dievo Karalystė? Biblijoje yra ištraukų, iš kurių susidarome bendrą vaizdą, kokiomis sąlygomis mėgausis Dievo Karalystės pavaldiniai:

• „Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių. Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. [...] Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais“ (Izaijo 65:21, 22).

• „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti. Tai ištarė Galybių Viešpaties lūpos!“ (Michėjo 4:4)

Tokia viltis mus ypač palaiko išbandymų metu. Be to, Biblijos principai įprasmina mūsų gyvenimą jau dabar ir padeda būti laimingesniems, kaip tą patyrė Džo, Martinas ir daugelis kitų. Štai kokį pažadą duoda mūsų Kūrėjas, Jehova: „Manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė“ (Patarlių 1:33). Tegul tie žodžiai išsipildo ir jūsų gyvenime!