Ronaldas, gyvenantis Brazilijoje, pateko į automobilio avariją, kurioje žuvo penki jo šeimos nariai, tarp jų — mama ir tėvas. „Kad jų nebėra, gulėdamas ligoninėje sužinojau tik po dviejų mėnesių“, — sako vyras.

„Iš pradžių negalėjau tuo patikėti. Kaip jie visi galėjo mirti? Suvokęs, jog tai — tiesa, buvau sukrėstas. Dar niekada nebuvau pajutęs tokio skausmo. Kurį laiką net nesinorėjo gyventi. Ištisus mėnesius kasdien verkiau. Kaltinau save, kad automobilio nevairavau pats, — gal tuomet jie tebebūtų gyvi.

Nuo to įvykio praėjo jau šešiolika metų, ir mano gyvenimas grįžta į normalias vėžes. Tačiau tragiška netektis širdyje paliko tuštumą, kurią jaučiu ligi šiol.“

Sielvartaukite. Biblijoje rašoma, jog yra „laikas verkti“ (Mokytojo 3:1, 4). Ronaldas pasakoja: „Kiekvieną kartą, kai ašaros užspausdavo gerklę, išsiverkdavau. Jas tramdyti buvo beprasmiška, o išsiverkus palengvėdavo.“ Žinoma, kiekvienas sielvartauja kitaip. Jei skausmo neparodote, tai nereiškia, kad užgniaužiate emocijas ir kad verkti turėtumėte prisiversti.

Neatsiskirkite nuo kitų (Patarlių 18:1). „Stengiausi nepasiduoti norui šalintis žmonių, — prisimena Ronaldas. — Draugai mane lankydavo, ir aš mielai juos priimdavau. Žmonai ir artimiausiems bičiuliams išsakydavau giliausius jausmus.“

Jautriai nereaguokite, jei kieno nors žodžiai ir skaudins. Pavyzdžiui, gal kas pasakys: „Taip tik geriau.“ Ronaldas prisimena: „Kai kurių užuojauta duodavo priešingų rezultatų.“ Užuot mąstęs apie tai, kas žeidžia, laikykitės išmintingo Biblijos patarimo: „Nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba“ (Mokytojo 7:21).

Sužinokite, kas Biblijoje rašoma apie mirusiųjų būklę. Ronaldas tęsia: „Mokytojo 9:5 teigiama, jog gulintieji kapuose nesikankina, ir tai mane labai guodžia. Biblijoje taip pat skaitome, kad bus prikėlimas ir kad jie vėl gyvens. Todėl apie mirusius artimuosius galvoju kaip apie išvykusius į kelionę“ (Apaštalų darbų 24:15).

Ar žinojote? Biblijoje užrašytas Dievo pažadas, kad jis „visiems laikams sunaikins mirtį“ (Izaijo 25:8). *