GIMIAU 1965-aisiais neturtingoje šeimoje Šiaurės Airijoje. Augau Derio grafystėje religinių ir politinių neramumų laikotarpiu, kuris truko daugiau kaip 30 metų. Katalikų mažuma jautėsi diskriminuojama valdančiosios protestantų daugumos ir kaltino juos rinkimų machinacijomis, kietos rankos politika, juodųjų sąrašų sudarinėjimu, į kuriuos įtrauktas asmuo negalėdavo gauti darbo ar būsto.

Visur mačiau neteisybę. Nesuskaičiuočiau, kiek kartų buvau sumuštas, ištemptas iš automobilio, mačiau į save nukreiptą ginklą, buvau policijos arba kareivių tardomas, apieškomas. Nuolat terorizuojamas mąsčiau: „Turiu pasirinkti — susitaikyti su esama padėtimi ar kovoti!“

Dalyvaudavau eitynėse 1972 metų Kruvinojo sekmadienio (tą lemtingą dieną britų kareiviai nušovė 14 žmonių) aukoms atminti. Taip pat prisidėjau prie eitynių, kuriomis buvo norima pagerbti respublikonų kalinius, paskelbusius bado streiką, 1981-aisiais pasibaigusį jų mirtimi. Iškeldavau draudžiamą vėliavą ir, kur galėdamas, keverzodavau prieš britų valdžią  nukreiptus grafičius. Regis, su kuo nors iš katalikų nuolat būdavo žiauriai pasielgiama ar kas nužudomas, todėl neapykanta aštrėjo. Taiki demonstracija dažnai peraugdavo į riaušes.

Mokydamasis universitete, įsitraukiau į žaliųjų judėjimą. Vėliau persikėliau į Londoną ir prisidėjau prie socialistų protestų prieš vyriausybės politiką, kuri, kaip atrodė, gynė aukštuomenės interesus. Dalyvavau profsąjungų streikuose prieš darbo užmokesčio mažinimą, o 1990-aisiais — demonstracijoje prieš teisės balsuoti apmokestinimą. Tą kartą protestuotojai labai nusiaubė Trafalgaro aikštę.

Tačiau ilgainiui visu tuo nusivyliau. Užuot pasiekę savo tikslus, protestais tik įžiebdavome dar didesnę neapykantą.

Maždaug tuo laikotarpiu vienas draugas mane supažindino su Jehovos liudytojais. Jie paaiškino man iš Biblijos, kad Dievas nėra abejingas mūsų kančioms ir kad jis atitaisys visą patirtą žalą (Izaijo 65:17; Apreiškimo 21:3, 4). Nepaisant kilnių ketinimų, patys žmonės negali pasiekti nei teisingumo, nei lygybės. Mums ne tik reikia Dievo vadovavimo, bet ir jo galios įveikti nematomas jėgas, dėl kurių pasaulyje kyla visos bėdos (Jeremijo 10:23; Efeziečiams 6:12).

Tada supratau, kad mano kova prieš neteisybę buvo panaši į bandymą plauti denį skęstančiame laive. Koks palengvėjimas žinoti, jog išauš diena, kai žemėje nebebus jokios neteisybės, ir visi žmonės bus lygūs.