Biblijos požiūris

Ar Dievas rūpinasi gyvūnais?

GYVŪNAI pavojuje. Daugelio mokslininkų nuomone, gyvūnų rūšys nyksta sparčiau nei manyta. Gyvūnija kenčia dėl žmonių skverbimosi į jos arealą. Pramoninė maisto produktų gavyba, kruvinasis sportas — kovinės gyvūnų varžybos, beširdiškas atsikratymas naminiais gyvūnais tik pablogina jau ir taip apgailėtiną padėtį.

Yra manančių, jog tai — neišvengiama žmonijos pažangos kaina. Bet ar Dievas buvo taip numatęs? Ar jis apleido gyvūnus ir paliko juos kentėti nuo piktavalių rankos? Iš kur žinome, kad Dievui gyvūnai rūpi?

Meilė gyvūnams nuo pat pradžios

Sukūręs žuvis, paukščius ir sausumos gyvūnus, Dievas buvo patenkintas. Biblijoje rašoma, jog jis „matė, kad tai gera“ (Pradžios 1:21, 25). Visi kūriniai, nuo mažiausio iki didžiausio, jautė mylinčio Kūrėjo rūpinimąsi. Dievas ne tik sukūrė juos su įgimta išmintimi, bet ir aprūpino, kad natūralioje aplinkoje jiems nieko netrūktų. Vienas Biblijos rašytojas taikliai pasakė: „Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia. Kai duodi, jie surenka, kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių“ (Patarlių 30:24; Psalmyno 104:24, 25, 27, 28).

Tiesa, gyvūnus Dievas sukūrė pavaldžius pirmajam žmogui Adomui. Kūrėjas jiems nesuteikė nei gebėjimo mąstyti, nei dvasinių poreikių (2 Petro 2:12; Judo 19). Adomas, priešingai, buvo sukurtas „pagal [Dievo] paveikslą“ kaip aukštesnė gyvybės forma. Jis galėjo atspindėti savo Kūrėjo, Jehovos, asmenybės bruožus (Pradžios 1:27; Psalmyno 83:19 [83:18, Brb]). Bet tai žmogui nesuteikė teisės elgtis su gyvūnais kitaip, nei numatė Kūrėjas.

Štai Adomas davė gyvūnams vardus, nes šį darbą jam pavedė Jehova. Be to, jis Adomui padėjo — „atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins“ (Pradžios 2:19). Tinkamai rūpintis gyvūnais žmogus galėjo tik Kūrėjo vadovaujamas.

Tikrai rūpinasi!

Deja, Adomas sukilo prieš Kūrėją. Jo maištas užtraukė daug vargo žmonių šeimai ir visai gyvūnijai žemėje. Tačiau Kūrėjas nurodė, kaip su gyvūnais turi būti elgiamasi. Nors galiausiai žmogui buvo leista valgyti jų mėsą ir naudoti juos kitiems praktiškiems tikslams, Dievas niekada neleido su jais elgtis žiauriai. Biblijoje skaitome tokius žodžius: „Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais, o nedorų žmonių širdis žiauri“ (Patarlių 12:10).

Senovės Izraeliui Dievas netgi davė įstatymus, kaip gyvūnais rūpintis. Šabas, kassavaitinė visiško poilsio diena, užtikrino atokvėpį ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams (Išėjimo 23:12). Verta dėmesio tai, kad, nors šventadienį nebuvo leidžiama nieko dirbti, žmonės turėjo padėti į nelaimę patekusiam gyvuliui (Luko 14:5).  Be to, Dievas nurodė izraelitams, kad dirbančiam jaučiui nedraustų ėsti ir gyvuliams neužkrautų nepakeliamų naštų (Išėjimo 23:5; Pakartoto Įstatymo 25:4). Taip pat buvo draudžiama jautį kinkyti į vieną jungą su asilu, kad kuris iš jų nesusižalotų (Pakartoto Įstatymo 22:10). Taigi Biblija moko, kad su gyvūnais reikia elgtis supratingai, pagarbiai, su atjauta!

Nors daugelis žmonių sutelkia dėmesį į save ir negalvoja, kaip tai paveiks gyvūnus, Dievas juos atjaučia. Kai pranašas Jona supyko, kad parodę atgailą nineviečiai liko nenubausti, Jehova paaiškino: „Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?“ (Jonos 4:11). Vadinasi, Kūrėjas galvojo net apie gyvūnus!

Pasirūpins gyvūnais ir ateityje

Aišku, tam, kaip žmonės elgiasi su gyvūnais, Dievas nėra abejingas. Jo mylimas sūnus Jėzus net yra pasakęs, kad be Tėvo žinios nekrinta nė vienas žvirblis (Mato 10:29). Priešingai, žmonės, kad ir turėdami geriausių ketinimų, iki galo nesuvokia, kokį poveikį jų veiksmai daro aplinkai. Kad visuomenė pradėtų rūpintis gyvąja gamta, ji turi pakeisti savo mąstyseną.

Laimei, Biblijoje aprašytas metas, kai, valdant Dievo Karalystei, „žemė bus kupina Viešpaties pažinimo“ (Izaijo 11:9). Turėdami tokį pažinimą nuolankūs žmonės gebės tinkamai rūpintis žeme. Kūrėjas užtikrins santarvę tarp jų bei gyvūnų, ir žemėje bus atkurtos tokios gyvenimo sąlygos, kokias Dievas iš pradžių buvo numatęs.

Būsimi pokyčiai Biblijoje aprašomi taip: „Vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršis, jautis ir jaunas liūtas bus drauge, juos ganys mažas vaikas. Karvė ir lokys ganysis, jų jaunikliai guls drauge ir liūtas ės šiaudus kaip jautis. Motinos maitinamas kūdikis žais prie angies urvo, ir mažas vaikas kiš ranką į gyvatės olą.“ Kiek daug yra apie ką pamąstyti! (Izaijo 11:6-8, Brb)

AR ŽINOTE?

● Ar Dievui rūpi, kaip elgiamasi su gyvūnais? (Patarlių 12:10; Mato 10:29)

● Ar įmanoma visiška santarvė tarp žmogaus ir gyvūnų? (Izaijo 11:6-9, Brb)

[Anotacija 11 puslapyje]

Gyvąja gamta gebėsime pasirūpinti tik pakeitę mąstyseną

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 11 puslapyje]

La Voz de Galicia/Fotógrafo: Víctor Mejuto