Trokštame, kad kančios baigtųsi!
Kio, gyvenančio Kambodžoje, kančios prasidėjo tuomet, kai jo tėvą užmušė už tai, kad šis nesužiūrėjo karvių, ir jos subrido į svetimą javų lauką. Paskui raudonieji khmerai nužudė motiną ir dvi jo seseris. Patį Kio sužalojo mina. Laukdamas pagalbos, džiunglėse jis praleido šešiolika dienų. Teko amputuoti koją. „Nebenorėjau gyventi“, — sako Kio.
GALBŪT pastebėjote, jog stichinės nelaimės, ligos, negalės, smurtiniai nusikaltimai ir kitokios tragedijos, kad ir kur būtume, anksčiau ar vėliau užklumpa kone kiekvieną. Humanitarinės organizacijos nenuilstamai darbuojasi, kad apsaugotų žmones nuo kančių ar bent kiek jas palengvintų. Kas pasiekta?
Vienas pavyzdys — pastangos įveikti badą. Kaip rašoma laikraštyje Toronto Star, dėl stichinių nelaimių daugelis lieka be namų ir be maisto. Tačiau „augantis nusikalstamumas žlugdo institucijų, siekiančių pagelbėti alkstantiems, veiklą“.
Politikai, visuomenės veikėjai, medikai daro viską, ką gali, kad sumažintų žmonių vargus, bet rezultatai nedžiugina. Ekonomikos plėtros programos skurdo nepašalino. Skiepai, vaistai, pažangūs chirurgijos metodai negali užkirsti visoms ligoms kelio. Policijos pareigūnai ir taikos palaikymo būriai bejėgiškai stebi nesiliaujančius ar net dažnėjančius smurto išpuolius.
Kodėl tiek daug kančių? Ar Dievui rūpi, ką mums tenka ištverti? Kaip matysime kituose straipsniuose, milijonai žmonių paguodžiančius atsakymus rado Biblijoje.
