Atsirado atsitiktinai ar buvo sukurta?

Jūrinio vėžlio navigacinė sistema

● Jūrinių vėžlių migravimą nuo maitinimosi vietų iki paplūdimių, kur deda kiaušinius, mokslininkai apibūdina kaip „vieną įspūdingiausių dalykų gyvūnijos pasaulyje“. Įminti tą mįslę jie bando jau ne vieną dešimtmetį.

Pamąstykite. Kas dveji ketveri metai vėžlio patelė išlipa į krantą dėti kiaušinių, maždaug po šimtą į vieną lizdą, kur juos užpila smėliu. Išsiritę vėžliukai patys nuropoja į vandenyną. O tada leidžiasi į stebinančią kelionę, kurios metu gali įveikti apie 12900 kilometrų. Po kelių metų jau subrendusios patelės grįžta dėti kiaušinių į tą pačią vietą, kurioje išsirito.

Kaip jūriniai vėžliai orientuojasi? „Atrodo, kad jie turi kažkokį įgimtą magnetinį žemėlapį“, — teigia Šiaurės Karolinos universiteto Jungtinėse Valstijose biologas Kenetas Loumanas (Kenneth Lohmann), cituojamas tinklalapyje National Geographic News. Tyrimai rodo, jog savo buvimo vietą vėžlys gali nustatyti pagal Žemės magnetinio lauko kampą bei stiprumą. Toks nepaprastas gebėjimas šiems bejėgiams tik išsiritusiems ropliukams padeda įveikti 12900 kilometrų atstumą aplink Atlanto vandenyną, „ir jie tai daro kiekvienas atskirai, nesekdami paskui kitus vėžlius“, — sako Loumanas.

Ką manote? Ar jūrinių vėžlių navigacinė sistema atsirado atsitiktinai, ar buvo sukurta?

[Rėmelis 25 puslapyje]

TAI ĮDOMU

● Padėjusi kiaušinius ir užpylusi smėliu, vėžlio patelė palieka lizdą.

● Kai ateina laikas išsiristi, kiaušinio lukštą vėžliukas prakala specialiu dantuku, kuris vėliau iškrenta.

● Jūriniai vėžliai vandenyne praleidžia 90 procentų savo gyvenimo.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

© Masa Ushioda/WaterF/age fotostock