Vienatvė. Jos priežastys

JAUSTI vienatvę nėra tas pats, kas tiesiog būti vienam. Pagal vieną žodžio „vienatvė“ reikšmę juo nusakoma vienišo žmogaus būsena, kai šis trokšta draugijos, o vienumą kartais renkamės patys, kai norime atsiskirti nuo kitų.

Taigi, esant tam tikroms aplinkybėms, vienuma gali būti net pageidautina. Ne vienas dažnai jos ieško, kad atsidėtų maldai arba apmąstymams, kaip tai darė Jėzus Kristus (Mato 14:13; Luko 4:42; 5:16; 6:12). Tačiau vienatvė neretai yra skausmingas išgyvenimas. Dėl kokių priežasčių pasijuntame vieniši?

● Susvetimėjimas didmiesčiuose

Didmiesčiuose tūkstančiai — net milijonai — žmonių gyvena labai arti vieni kitų. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, tokia žmonių gausa gimdo visuotinę vienatvę. Nuolatinis miesto šurmulys ir skuba daugeliui kliudo artimiau susipažinti su savo kaimynais. Todėl miestiečiai taip ir gyvena tarp svetimų žmonių. Visų gerai žinomas nepasitikėjimas nepažįstamaisiais ir noras išsaugoti privatumą  nemažai prisideda prie to, kad didmiesčiai yra persmelkti vienatvės.

● Darbuotojų nuvertinimas

Darbo santykiai daugelyje didelių prekybos koncernų bei pramonės įmonių kuriami taip, kad visų sluoksnių darbuotojai pasijunta vieniši ir prastai tinkantys užimamoms pareigoms. Neretai jie patiria nesiliaujantį vadovybės spaudimą ir įtampą.

Negana to, didelės kompanijos personalą nuolat perkelia iš vienos vietos į kitą, todėl darbuotojai jaučiasi nesaugūs, vienas kitam svetimi ir vieniši. Komentuodamas seriją savižudybių, sukrėtusių kai kurias Prancūzijos korporacijas, International Herald Tribune rašė, jog „spartūs ekonomikos pokyčiai“ daugelį tos šalies darbininkų „verčia nertis iš kailio“.

● Bejausmis bendravimas

Profesorius iš Japonijos Tecuro Saito teigia: „Žmogaus gebėjimas bendrauti tik prastės, nes dabar tarp pašnekovų įsispraudžia mobilieji telefonai ir kitos komunikacijos priemonės.“ Australijos The Sunday Telegraph pranešė: „Dėl technikos pažangos [...] žmonės tampa uždaresni. [...] užuot pasikalbėję, vienas kitam rašo elektroninius laiškus arba žinutes.“

Aiškindama priežastis, kodėl ją slegia vienatvė, 21 metų Reičel, gyvenanti Prancūzijoje, guodėsi: „Pastebiu, jog žmonės nelabai ir stengiasi su tavimi susitikti, manydami, kad pakanka žinutės, elektroninio laiško, pašnekesių internetu. Bet dėl to aš jaučiuosi tik dar vienišesnė.“

● Nauja aplinka

Dėl ekonominės krizės daug kas būna priverstas keltis iš vietos į vietą, kad išlaikytų darbą arba susirastų naują. Keičiant gyvenamąją vietą, tenka išsiskirti su kaimynais, draugais, mokykla, o kartais ir su šeima. Toks žmogus jaučiasi nelyginant augalas, kurį persodino kitur, o šaknys liko senoje vietoje.

Fransis prisimena tą dieną, kai iš Ganos atvyko į Prancūziją. Jis pasakoja: „Nemokėdamas kalbos, neturėdamas draugų, nepratęs prie šalto oro, pasijutau be galo vienišas.“

Apie savo persikėlimą į Angliją imigrantė Beidžat aiškina: „Man buvo sunku prisitaikyti prie vietinės kultūros. Turėjau pažįstamų, bet ne artimų draugų ar šeimos narių, su kuriais galėčiau aptarti rūpimus dalykus ir nuoširdžiai pasikalbėti.“

● Artimojo netektis

Vyro ar žmonos mirtis palieka didžiulę tuštumą sutuoktinio gyvenime. Ypač sunku gali būti tam, kas sutuoktinį slaugė ilgą laiką. Tuomet žmogus dažnai pasijunta visiškai vienišas.

 Fernanda, našlė, gyvenanti Paryžiuje, sako: „Man sunkiausia tai, kad nebegaliu išsipasakoti savo geriausiam draugui — sutuoktiniui.“ Ani guodžiasi, kad ji savo vyro pasigenda „ypač tada, kai reikia apsispręsti dėl sveikatos ar kitų svarbių dalykų“.

● Ištuoka, separacija, nepageidautina viengungystė

Ištuoką arba separaciją (sutuoktinių gyvenimą skyrium) dažnai lydi vienatvė ir neviltis. Vaikai paprastai nukenčia daugiausia, — kur kas daugiau, nei anksčiau buvo manoma. Kai kurių specialistų nuomone, labiau tikėtina, kad išsiskyrusių tėvų vaikai suaugę patys kentės vienatvę.

Neretai vienatvę sunkiai išgyvena ir viengungiai, kurie nesuranda sau tinkamos poros. Ypač širdį jiems gali sugelti, kai kas nors netaktiškai lepteli: „Ar nebūtum laimingesnis susituokęs?“

Vienatvė taip pat kamuoja tuos, kurie be sutuoktinio augina vaikus. Vaikai teikia ne tik džiaugsmą, bet kelia ir rūpesčių, o spręsti juos tenka vienam, nes nėra su kuo pasitarti.

● Senatvė ir jaunatviškas neįžvalgumas

Pagyvenusieji dažnai gali jaustis vieniši, net jei vaikai su vaikaičiais jais ir rūpinasi. Giminaičiai arba draugai retsykiais galbūt juos aplanko, bet ką jiems daryti per kitas dienas ar savaites, kai niekas neužeina?

Kitame laiko skalės gale — jaunuoliai, kuriems vienišumo jausmas irgi toli gražu nesvetimas. Daugelį jų liguistai traukia atsiskyrėliškos pramogos: televizorius, kompiuteriniai žaidimai, nuolatinis sėdėjimas vienumoje prie kompiuterio.

Ar įmanoma rasti išeitį ir pažaboti šią įsigalinčią tendenciją? Kas jums galėtų padėti ištverti vienatvę?

[Anotacija 5 puslapyje]

„Nemokėdamas kalbos, neturėdamas draugų, nepratęs prie šalto oro, pasijutau be galo vienišas“