Susipažinkite su batakais

XIII amžiuje apsilankęs Sumatros saloje, Indonezijoje, italų keliautojas Markas Polas apie vietinius „kalnų gyventojus“ rašė, kad jie „gyvena [...] nelyginant žvėrys ir valgo žmogieną“. Manoma, jog keliautojas turėjo omenyje batakus. Tačiau mudviejų su žmona nuomonė apie juos visiškai kitokia. Taigi ir jūs susipažinkite su tais, kuriuos mes pažinome ir pamilome.

 „HORES!“ Tokiu nuoširdžiu šūksniu mūsų naujieji draugai, batakai, sutiko mus, atvykusius į Sumatros šiaurę netoli Tobos ežero — vieną įspūdingiausių šios salos vietovių, — kur buvome paskirti tarnauti misionieriais. Šis didžiausias pasaulyje vulkaninės kilmės ežeras tyvuliuoja pačiame batakų gyvenamos teritorijos viduryje. (Skaitykite  rėmelį apačioje.)

Batakų priskaičiuojama apie aštuonis milijonus. Tai viena iš didžiausių tenykščių tautų Indonezijoje. Kai kurių manymu, ją sudaro šešios atskiros artimai tarpusavyje susigiminiavusios etninės grupės: tobai, simalungunai, karai, dairiai, angkolai ir mandailingai. Kiekviena jų susideda iš šeiminių genčių. Susitikę batakai pirmiausia teiraujasi vienas kito: „Kuriai genčiai priklausai?“ Taip greit išsiaiškina, kiek artima jų giminystė.

Vedybų taisyklės

Tradicinės batakų vedybos paprastai sujungia ne tik du žmones, bet ir dvi gentis. Pusbrolis ir pusseserė iš motinos pusės laikomi idealia pora. Bet tuoktis su pusbroliu ar pussesere iš tėvo pusės arba su kuo nors iš tos pačios genties griežtai draudžiama. Kitaip tariant, pagal paprotį vadovaujamasi tokia taisykle: A genties vaikinai veda B genties merginas, B genties vaikinai — C genties merginas, o C genties vaikinai — A genties merginas. Šitokios santuokos labai sustiprina batakų giminystės ryšius ir išplečia jaunavedžių giminaičių ratą.

Net jei batakų poros yra susituokusios teisiškai ir turi vaikų, jų vedybos nepripažįstamos tol, kol vestuvės neįvyksta pagal genties tradicijas. Sudėtingose ceremonijose paprastai dalyvauja šimtai giminaičių, ir kartais jos tęsiasi keletą valandų.

Štai per vestuves karų gentyje kruopščiai apskaičiuojama išpirka už nuotaką bei kraitis, ir visa išdalinama tarp tam tikrų abiejų genčių grupių. Tik po to galima tęsti vestuves. Gentainiai sako ilgas kalbas apie santuokinį gyvenimą. Jaunikis ir nuotaka pagarbiai klausosi. Iškilmės užbaigiamos puota ir šokiais.

Ideali vieta ūkininkavimui

Seniau daug batakų šeimų gyveno dideliuose bendruose namuose su savitais dvikraigiais stogeliais, primenančiais buivolo ragus.  Kai kurie puošnūs namai iš medžio, bambuko ir cukrinės arengos pluošto buvo statomi ant polių. Kartais jie būdavo tokie dideli, kad viename galėdavo gyventi 12 šeimų. Statyboms nenaudodavo nė vienos vinies. Yra nemažai 300 metų senumo namų, kuriuose vis dar gyvenama. Po pakeltomis grindimis laikomi naminiai gyvuliai ir paukščiai: galvijai, viščiukai, šunys, kiaulės, azijiniai buivolai.

Vietos gyventojai daugiausia verčiasi žemdirbyste, žvejyba, gyvulininkyste ir turizmu. Didžiuliai slėniai tarp kalvų aplink Tobos ežerą išties yra ideali vieta ūkininkavimui. Aukštai virš ežero terasomis kyla smaragdo žalumo ryžių laukai. Derlingame tamsiame vulkaniniame dirvožemyje šalia vešlių daržų tarpsta kava, vaisiai, prieskoniai. Iš vėsaus, skaidraus ežero vandens į savo medines kanojas žvejai traukia gausų laimikį.

Dienai baigiantis laimingi vaikai pliuškenasi ir plaukioja ežere, vyrai būriuojasi kavinėse, vėsiame nakties ore aidi muzika. Batakai savo vietovėje garsėja kaip balsingi ir emocingi dainininkai. Taip pat jie mėgsta šokti — vyrai ir moterys atskirai — grakščiai judindami rankas ir plaštakas.

Permaininga praeitis

Nuo Marko Polo laikų iki XIX amžiaus sklido gandai, jog batakai buvę žiaurūs kanibalai, per ritualines apeigas valgydavę priešų karius ir nusikaltėlius. Tačiau, anot istorijos profesoriaus Leonardo Y. Andajo (Andaya), „stengdamiesi apsaugoti savo žemes nuo besikėsinančių į jas svetimtaučių, [tam tikras] šiurpias kanibalizmo detales batakai galbūt paskleidė patys“. Kad ir kaip ten buvo, knygoje The Batak—Peoples of the Island of Sumatra rašoma: „XIX amžiuje olandų kolonijinė valdžia savo kontroliuojamuose regionuose kanibalizmą uždraudė.“

Batakai buvo animistai ir garbino daugybę dievų bei dvasių. Taip pat jie turėjo aukojimo ritualų, rengdavo spiritizmo seansus,  užsiimdavo būrimu, kerais. Magiški užkalbėjimai, būrimo lentelės, vaistų ruošimo metodai būdavo surašomi į savotišką knygą — maždaug 15 metrų ilgio medžio žievės juostą, sulankstytą kaip armonikėlė. Piktosioms dvasioms atbaidyti ir ateičiai nuspėti ausdavo puošnius šventus audinius.

Kaip liudija rašytiniai duomenys, pirmieji misionieriai iš Vakarų, 1824-aisiais atvykę pas batakus, buvo baptistai R. Bartonas (Burton) ir N. Vordas (Ward). Po dešimties metų, kai olandų kariuomenė bandė užimti dalį batakų žemių, į šalį atkeliavo dar du misionieriai iš Amerikos, H Laimanas (Lyman) ir S. Mansenas (Munson), bet netrukus buvo nužudyti. Du katalikų misionierius, nepaisiusius perspėjimų laikytis atokiau nuo pavojingų teritorijų, veikiausiai ištiko tokia pat mirtis.

Tačiau vokiečių misionierius Liudvigas Nomenzenas (Nommensen), kuris savo veiklą toje saloje pradėjo 1862-aisiais, liko gyvas ir jam neblogai sekėsi. Daugelis vietinių tą misionierių su pagarba mini ligi šiol. Šiais laikais diduma batakų laiko save krikščionimis, kiti yra daugiausia musulmonai arba animistai. Vis dėlto dažnas neatsisako ir kai kurių savo tradicinio tikėjimo papročių.

Šalį pasiekia geroji naujiena

Apie 1936 metus į batakų kraštą atvyko Jehovos liudytojai, nešini Dievo Karalystės žinia, apie kurią Jėzus išpranašavo, kad ji bus paskelbta „visame pasaulyje“ (Mato 24:14). Nemažai batakų atsiliepė į Biblija pagrįstą žinią ir atsikratė prietarų. Todėl šitame regione dabar yra apie 30 Jehovos liudytojų bendruomenių. (Skaitykite  rėmelį.)

Kai su žmona skelbiame gerąją naujieną toje teritorijoje, dažnai sutinkame turistų, besižavinčių įspūdingu Tobos ežero peizažu ir švelniu klimatu. Mes nuoširdžiai jiems pritariame, pridurdami, kad tai, kas gražiausia, čia yra žmonės — nuoširdūs, draugiški batakai.

[Rėmelis 17 puslapyje]

 VĖSUS EŽERAS, UŽGIMĘS LIEPSNOSE

Tobos ežeras yra 87 kilometrų ilgio ir 27 kilometrų pločio, todėl neginčijamai yra didžiausias pasaulyje vulkaninis ežeras. Jame yra tiek gėlo vandens, kad kone metro sluoksniu būtų galima užlieti visą Jungtinę Karalystę. Taigi iš bet kurio taško įamžinti šį įspūdingą vandens telkinį, įsispraudusį tarp žaluma apaugusių vulkaninės kilmės viršukalnių, kurios sudaro dalį Barisano kalnų, yra kiekvieno fotografo svajonė.

Ežeras susiformavo per vieną ar kelis stiprius ugnikalnio išsiveržimus, kuriuos mokslininkai mano buvus vienais iš pačių galingiausių žemės istorijoje. Ilgainiui milžiniška kaldera prisipildė vandens, ir taip atsirado Tobos ežeras. Dėl vėliau ežero dugne vykusių poslinkių iškilo graži Samosyro sala. Jos plotas — apie 650 kvadratinių kilometrų, beveik toks pat kaip Singapūro Respublikos.

[Rėmelis 18 puslapyje]

VIDUTINIO KLIMATO ROJUS

Tobos ežeras nutolęs tik apie 300 kilometrų nuo pusiaujo, bet klimatas čia stebėtinai vėsus. Taip yra todėl, kad ežeras telkšo 900 metrų aukštyje virš jūros lygio. Šiame vidutinio klimato rojuje vienos greta kitų veša tiek palmės, tiek pušys.

Ežeras daugeliui gyvūnų yra tarsi riba, skirianti jų arealus. Pavyzdžiui, orangutanai, baltarankiai gibonai ir beždžionės (Presbytis thomasi) gyvena į šiaurę nuo ežero, o baltaliemeniai tapyrai, vakariniai ilgakulniai ir dryžuotieji langūrai — į pietus nuo ežero.

[Rėmelis/iliustracija 19 puslapyje]

 BUVUSI MEDIUMĖ — DABAR TIKROJI KRIKŠČIONĖ

Nursi buvo batakų ḍukun, arba žiniuonė. Ji naudojosi magiškomis gudrybėmis gydyti ligoms, išvarinėti piktosioms dvasioms ir bendrauti su „mirusiaisiais“. * Moters verslas klestėjo. Nors ir užsiiminėjo okultizmu, ji buvo gerbiama vietinės protestantų bažnyčios narė.

Kai Nursi susipažino su Jehovos liudytojais, nustebo sužinojusi, kad Dievo vardas — Jehova (Psalmyno 83:18, NW). Vėliau ji Biblijoje perskaitė, jog pirmajame amžiuje, norėdami deramai tarnauti Dievui, daugelis įtikėjusiųjų liovėsi užsiiminėję kerais ir sudegino savo burtų knygas (Apaštalų darbų 19:18, 19). Nepaisydama aršaus pasipriešinimo, ji nusprendė pasielgti taip pat, visiškai pasitikėdama Jėzaus žodžiais: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:32).

Šiandien Nursi ir jos sūnus Beslis yra krikštyti Jehovos liudytojai, o jos vyras Nenkus reguliariai lanko krikščionių sueigas. „Kadangi tarnauju Jehovai, — sako ji, — mano gyvenimas žymiai pagerėjo. Kai buvau ḍukun, troškau žinoti tiesą. Dabar esu išties laiminga.“

[Išnaša]

[Iliustracija]

Nursi su vyru ir sūnumi

[Žemėlapiai 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Sumatra

Tobos ežeras

[Šaltinio nuoroda]

Based on NASA/Visible Earth imagery

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Tobos ežeras žvelgiant nuo pakrantėje stūksančio Pusuk Buhit kalno šlaitų

[Iliustracija 18 puslapyje]

Sipisopiso krioklys Tobos ežero šiaurėje krenta iš 110 metrų aukščio