Kai Saulė nusidažė raudonai

BUVO 1783-iųjų vasara. Jau kelis mėnesius virš didelių šiaurės pusrutulio plotų laikėsi keistas sausas rūkas. Saulė nusidažė krauju, augalija nuvyto, mirė be galo daug žmonių. Kaip rodo paskaičiavimai, vien Prancūzijoje ir Anglijoje rūkas jų pražudė dešimtis tūkstančių. O apsirgusiųjų buvo tiek daug, kad ūkininkai vargiai berasdavo darbininkų nuimti vietomis dar išlikusį derlių.

Šis rūkas dažnai apibūdinamas kaip „vienas iš keisčiausių praeito tūkstantmečio meteorologinių ir geofizinių reiškinių“. Tačiau anuomet tik Islandijos gyventojai žinojo tikrąją šio rūko priežastį — jų šalyje įvyko ugnikalnio išsiveržimas, koks, pasak žinovų, pasitaiko tik kartą per kelis šimtmečius. Nesunku nuspėti, kad labiausiai nukentėjo pati Islandija, netekusi apie 20 procentų gyventojų.

Lakio ugnikalnio išsiveržimas

1783-iųjų birželio 8 dieną pietinėje Islandijos dalyje esančio Sito regiono gyventojai pamatė pirmus grėsmingus ženklus to, kas vėliau buvo pavadinta Lakio plyšinio ugnikalnio išsiveržimu. Šis reiškinys buvo liudininkų aprašytas daugelyje šalių, todėl tyrinėtojams pavyko sudaryti žemėlapį, rodantį, kur kasdien slinko vulkaninis debesis. Jonas Steingrimsonas, liudininkas iš Islandijos, parašė matęs iš šiaurės atslenkančią „juodą miglą“. Viską apgaubė tamsa, o žemę nuklojo smulkūs pelenai. Paskui ėmė drebėti žemė. Anot jo, po savaitės viską pakeliui glemždamas, „iš Skaftos [upės] kanjono ėmė plūsti baisus ugnies srautas“. Steingrimsonas šį reiškinį aprašinėjo aštuonis mėnesius.

Iš 25 kilometrų ilgio žemės plutos plyšio buvo išmesta 15 kubinių kilometrų mokslininkų vadinamos kontinentinės bazaltinės lavos. Tai viršijo bet kokio ugnikalnio išsiveržimo rekordą. Liepsnojantys išsilydžiusios uolienos fontanai kilo į orą šimtus metrų, o lava nutekėjo apie 80 kilometrų ir užliejo 580 kvadratinių kilometrų plotą bei užtvindė Skaftos upės vagą.

Per kitus metus dėl žolėje nusėdusių pelenų ir nuodingų chemikalų Islandijoje krito daugiau nei 50 procentų galvijų ir apie 80 procentų arklių bei avių. Visur siautė badas. Be to, paskaičiuota, jog per Lakio plyšį į atmosferą buvo išmesta 122 milijonai tonų sieros dvideginio, kuriam sureagavus su vandens garais susidarė apie 200 milijonų tonų rūgštingo aerozolio. *

Tolimas šalis siekiantys padariniai

Tą vasarą kenksmingą rūką vėjai išnešiojo labai toli. Britanijoje ir Prancūzijoje žmonės kalbėjo apie „savotišką arba dūminį rūką“, kokio iš praeities niekas neprisiminė. Dvokiantis ir sieringas jis sukėlė kvėpavimo ligas, dizenteriją, galvos skausmus, akių bei gerklės peršėjimą ir kitokius sutrikimus. Tirštas sieros dvideginio ir sieros  rūgšties debesis nešė mirtį tiek jauniems, tiek seniems.

Pranešime iš Vokietijos teigiama, kad per vieną naktį dėl nuodingo rūko visi medžiai Emso upės pakrantėje liko be lapų. Anglijoje daržovės suvyto, o lapai nudžiūvo tarsi nudeginti. Panašūs pranešimai atėjo iš Italijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rumunijos, Skandinavijos, Slovakijos ir Vengrijos. Chemikalų rūkas buvo pastebėtas net labai toli: Portugalijoje, Tunise, Sirijoje, Rusijoje, vakarų Kinijoje ir Niufaundlende.

Ši stichinė nelaimė atsiliepė ir temperatūrai, nes labai užteršta atmosfera sulaikė saulės spindulius. Lyginant su kitais XVIII amžiaus antrosios pusės metais, 1784-aisiais vidutinė metinė temperatūra Europos žemyne nukrito dviem laipsniais. Islandijoje buvo šalčiau beveik 5 laipsniais. Šiaurės Amerikoje 1783—1784 metų žiema buvo tokia šalta, kad, kaip pasakojama, ledo lytys „Misisipe plaukė žemyn [...] į Meksikos įlanką“.

Kai kurių mokslininkų manymu, tai, kad netrukus po Lakio išsiveržimo išnyko kavirachai, viena iš eskimų genčių šiaurės vakarų Aliaskoje, galbūt susiję su šios katastrofos sukeltu badmečiu. Medžių rievės rodo, jog 1783 metų vasara Aliaskoje buvo šalčiausia per 400 metų. Ir išties pagal kavirachų ilgalaikius orų stebėjimus, jei šiltasis sezonas baigiasi birželį, paprastai atslenka baisūs šalčiai ir badas.

Lakis ir šiuolaikinis pasaulis

1783-iųjų gamtos katastrofa beveik visiškai pamiršta iš dalies todėl, kad tai buvo seniai, be to, dauguma jos liudininkų nežinojo priežasties. Tačiau Islandijoje Lakio išsiveržimas prisimenamas kaip didžiausias gamtos kataklizmas šalies istorijoje.

Kai kas tai įvardijo kaip Dievo bausmę. Tačiau Biblija tokio požiūrio nepalaiko (Jokūbo 1:13). Dievas nesiima veiksmų be atrankos, nes „visi jo keliai iš tikrųjų teisingi“ (Pakartoto Įstatymo 32:4). Teisingumą Dievas išskirtiniu būdu parodys ateityje, kai įsikiš į žmonių reikalus. Kaip sakoma Biblijoje, jo tikslas bus pašalinti visas mirties ir kančių priežastis, tarp jų ir gamtos katastrofas (Izaijo 25:8; Apreiškimo 21:3, 4).

[Išnaša]

[Iliustracija 14, 15 puslapiuose]

Lakio plyšio kraštovaizdis iš viršaus

[Iliustracija 14, 15 puslapiuose]

Įkaitusios lavos fontanas

[Iliustracija 15 puslapyje]

Islandijos palydovinė nuotrauka

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 14 puslapyje]

Lavos fontanas: © Tom Pfeiffer; nuotrauka iš viršaus: Geological Survey; palydovinė nuotrauka: Jacques Descloitres, MODIS Rapid Response Team, NASA/GSFC