Pasakojimai apie laimingas šeimas. Antroji dalis

Kaip jau rašėme straipsnio „Pasakojimai apie laimingas šeimas“ 1-oje dalyje, kai šeimą prislegia sunkumai, Biblijos principai jai yra tarsi saugus inkaras. * Tiems, kurie gyvena pagal Dievo Jehovos normas, jis žada: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis“ (Psalmyno 32:8).

Kai užgriūna finansiniai sunkumai. Neretai smarkių šeiminių konfliktų tikroji priežastis būna piniginiai reikalai. Bet išlaikyti teisingą požiūrį į finansines problemas gali padėti Biblijos principai. Jėzus sakė: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. [...] Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia“ (Mato 6:25, 32).

23-iame puslapyje Isacharas iš Jungtinių Valstijų pasakoja, kaip jis ir jo šeima pakėlė finansinius sunkumus, kai uraganas Katrina sugriovė jų namą.

Kai liga kamuoja šeimos narį. Nėra žmogaus, kuris niekada nesirgtų. Dažniausiai liga kamuoja neilgai. Bet kaip tada, jei šeimoje kas nors serga nepagydoma liga? Biblijoje sakoma, kad Jehova sustiprina tuos, kas guli ligos patale (Psalmyno 41:2-4 [41:1-3, Brb]). Kaip šeima gali būti viena iš priemonių, per kurią Jehova teikia tokią pagalbą?

24-ame puslapyje Hadžime iš Japonijos pasakoja, kaip jis ir jo dukros bendromis jėgomis ėmė rūpintis jo žmona Noriko, kai šiai diagnozavo sekinančią ligą.

Kai miršta vaikas. Šeimai vaiko mirtis — viena didžiausių tragedijų. Jehova žada nušluostyti sielvarto ašaras, liejamas dėl tokios sunkiai pakeliamos netekties (Apreiškimo 21:1-4). Jis guodžia liūdinčiuosius netgi dabar (Psalmyno 147:3).

25-ame puslapyje Fernandas ir Dilma iš Jungtinių Valstijų pasakoja, kaip Biblija juos sustiprino, kad ištvertų naujagimės dukrelės mirtį.

Kaip matysite iš pasakojimų tolesniuose puslapiuose, šeimoms, kurios patiria sunkumų, Biblija yra patikimas vadovas.

[Išnaša]

 [Rėmelis/iliustracijos 23 puslapyje]

Kai užgriūna finansiniai sunkumai

Papasakojo Isacharas Nikolsas (Jungtinės Valstijos)

„Praūžus uraganui Katrina, iš mūsų namo liko tik betono plokštė. Mokykla, kurioje dirbau, pusantro mėnesio išbuvo užlieta vandeniu.“

MUDU su žmona Mišele ir dvejų metų dukrele Sidni 2005-ųjų vasarą gyvenome Bei Sent Luise (Misisipės valstija, JAV). Esame Jehovos liudytojai, todėl abu su Mišele turėjome tikslą kuo aktyviau dalyvauti krikščioniškoje tarnyboje. Dirbau mokytoju profesinėje mokykloje netoli Naujojo Orleano (Luizianos valstija). Pagal savo tvarkaraštį galėjau dirbti tris dienas per savaitę, o didumą likusio laiko mokyti žmones Biblijos tiesų. Tai buvo paranku. Bet vieną dieną išgirdome pranešimą apie artėjantį uraganą Katrina. Tuoj susiruošėme evakuotis.

Užėjusi audra sugriovė tiek mūsų namą Bei Sent Luise, tiek mokyklą, kurioje dirbau, Naujajame Orleane. Už pinigus, gautus iš draudimo ir valdžios, galėjome apsirūpinti būstu, bet man buvo sunku rasti pastovų pajamų šaltinį. Negana to, nuo užteršto vandens žmona susirgo virusine liga. Nusilpus imuninei sistemai, vėliau nuo moskito įkandimo dar užsikrėtė ir Vakarų Nilo virusu. Tuo tarpu draudimo įmokos bei pragyvenimo išlaidos sparčiai augo.

Kad prisitaikytume prie naujų aplinkybių, išmokome būti taupesni net pirkdami tai, kas būtina. Pasidariau mažiau išrankus ir dėl darbo.

Turiu pripažinti, jog prarasti, ką turėjome, mums tikrai buvo nelengva. Bet džiaugiamės, kad likome gyvi. Visa, ką patyrėme, tik dar sykį patvirtino, jog materialiniai dalykai teturi ribotą vertę. Tai mums priminė Jėzaus žodžius: „Jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Luko 12:15).

Taip pat suvokėme ir kitką: kad ir kaip blogai jautėmės dėl to, ką praradome, daug žmonių prarado daugiau — kai kurie net gyvybę. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios aš tuoj pat ėmiausi padėti kitiems, guosdamas patyrusius netektį.

Per šį sunkų išbandymą mus ypač stiprino žodžiai, užrašyti Psalmyno 102:18 [102:17, Brb], kur sakoma, kad Jehova Dievas „apleistųjų maldas [...] išklausys, jų prašymų nepaniekins“. Mūsų šeima jautė jo paramą!

[Rėmelis 23 puslapyje]

Kai 2005-aisiais uraganai Katrina ir Rita smogė Meksikos įlankos pakrantei, Jehovos liudytojai skubiai įkūrė trylika pagalbos centrų, devynis atsargų sandėlius ir keturias degalų saugyklas. Į pagalbą nukentėjusiems atskubėjo 17000 savanorių, Jehovos liudytojų iš Jungtinių Valstijų ir 13 kitų šalių. Jie atstatė tūkstančius namų.

 [Rėmelis/iliustracijos 24 puslapyje]

Kai liga kamuoja šeimos narį

Papasakojo Hadžime Ito (Japonija)

„Kol Noriko buvo sveika, drauge ruošti valgį mums buvo vienas iš maloniausių užsiėmimų. Dabar per burną ji negali nei valgyti, nei gerti. Negali net kalbėti. Noriko prikaustyta prie invalido vežimėlio ir kvėpuoja pro respiratorių.“

MANO žmona Noriko 2006-ųjų gegužę pajuto, kad jai darosi sunku kalbėti, o vasarą — kad sunku valgyti ir gerti. Rugsėjį jai diagnozavo šoninę amiotrofinę sklerozę — progresuojančią ligą, kuri pažeidžia nervų ląsteles galvos ir stuburo smegenyse. Vos per keturis mėnesius mūsų gyvenimas visiškai pasikeitė. Bet tuo jos bėdos dar tik prasidėjo.

Po kurio laiko žmonai paralyžiavo liežuvį ir dešinę ranką. Kad galėtume ją maitinti per vamzdelį, gydytojai padarė gastrostomiją. Paskui — traheostomiją, operaciją, kurios metu kakle atvėrė angą, kad būtų per kur kvėpuoti. Bet dėl to Noriko nebegalėjo kalbėti. Sunku net įsivaizduoti, kaip mano žmoną tai gniuždė — ji visada buvo tokia veikli. Mes esame Jehovos liudytojai, ir Noriko bei mūsų dukros buvo visalaikės gerosios naujienos skelbėjos. Dabar Noriko gali kvėpuoti tik per respiratorių ir daugiausia laiko praleidžia lovoje.

Vis dėlto nuo krikščioniškos veiklos jos tai nesulaiko! Krikščionių sueigas žmona lanko invalido vežimėlyje su pritaisytu respiratoriumi. Liga pažeidė ir jos klausą, todėl, kad iš sueigų turėtų naudos, programos metu dukra jai didelėmis raidėmis užrašo svarbiausias mintis. Ir nors Noriko teko nutraukti visalaikę tarnybą, naudodamasi mūsų kompiuteryje įdiegta specialia įranga, ji vis dar rašo žmonėms laiškus, kuriuose skelbia viltingą Biblijos žinią (2 Petro 3:13; Apreiškimo 21:1-4).

Noriko padeda visa mūsų šeima. Kad daugiau pagelbėtų namuose, dukros susirado kitą darbą. Taip visi trys rūpinamės kasdiene namų ruoša, kurią anksčiau atlikdavo Noriko.

Ryte pažvelgęs į žmoną, kartais pastebiu, kad ji atrodo pavargusi. „Būtų gerai pasakyti jai, kad šiandien pailsėtų“, — manau pats sau. Bet Noriko nori dalytis gerąja naujiena su kitais. Kai pradedu jai ruošti kompiuterį, žmonos akys nušvinta iš džiaugsmo! Rašydama ji jaučiasi geriau. Taigi aiškiai matau, kaip naudinga ‘vis uoliau dirbti Viešpaties darbą’ (1 Korintiečiams 15:58, Brb).

Nepasiduoti nevilčiai Noriko labai padėjo Džeisono Stiuarto, sergančio ta pačia liga, gyvenimo istorija, papasakota Atsibuskite! 2006-ųjų sausio mėnesio numeryje. Kai ligoninės personalas stebėdavosi, kaip Noriko geba neprarasti optimizmo, ji pasakydavo jiems apie šį straipsnį, o mes įteikdavome žurnalus. Mokydama kitus apie savo tikėjimą mano žmona įgauna daug stiprybės.

Mudu su Noriko santuokoje gyvename 30 metų, bet per pastaruosius trejus metus pradėjau vertinti tas jos savybes, kurias anksčiau laikiau savaime suprantamomis. Koks esu laimingas, kad susituokiau būtent su ja!

 [Rėmelis/iliustracijos 25 puslapyje]

Kai miršta vaikas

Papasakojo Fernandas ir Dilma Freitas (Jungtinės Valstijos)

„Sunku apsakyti, kokia tragedija yra vaiko mirtis. Ar dar gali būti kas nors skaudžiau?“

MŪSŲ dukrelė, kurią pavadinome Prešes (išvertus „Brangutė“), mirė 2006-ųjų balandžio 16-ąją. Jai tebuvo vos dešimt dienų. Maždaug trečią nėštumo mėnesį gydytojai įtarė, kad mūsų kūdikis gims su pavojinga širdies yda. Artėjant gimdymui tapo aišku, kad mergytė, jeigu ir gims gyva, netrukus mirs. Mums buvo nepaprastai sunku su tuo susitaikyti. Turėjome tris sveikus vaikus ir negalėjome patikėti, kad kūdikio neteksime.

Kai Prešes gimė, patyręs gydytojas, ligų, susijusių su pokyčiais chromosomose, specialistas, jai nustatė retą sutrikimą — trisomiją 18, — pasitaikančią maždaug 1 iš 5000 kūdikių. Buvo aišku, kad mergytė ilgai neišgyvens. Jautėmės visiškai bejėgiai, nes nieko negalėjome pakeisti. Vienintelis dalykas, ką galėjome daryti — trumpą jos gyvenimą būti su ja. Tą ir padarėme.

Esame labai dėkingi už tą dešimt dienų, praleistų su Prešes. Per tą laiką mudu ir trys mūsų dukros prie jos labai prisirišome. Laikėme Prešes ant rankų, kalbinome, glaudėme ją prie savęs, bučiavome ir darėme kuo daugiau nuotraukų. Netgi svarstėme, į kurį iš šeimos narių ji panašiausia. Ligoninėje mus kasdien lankė tas Prešes sutrikimą diagnozavęs gydytojas. Jis drauge su mumis verkė ir apgailestavo, kad viskas taip susiklostė. Per tą laiką, kai bendravo su mumis, jis netgi nupiešė Prešes sau atminimui ir padarė mums piešinio kopiją.

Esame Jehovos liudytojai, todėl tvirtai tikime, kad Dievas žemėje atkurs rojaus sąlygas ir kad jis trokšta mirusiesiems — taip pat ir kūdikiams, tokiems kaip Prešes, — sugrąžinti gyvybę (Jobo 14:14, 15; Jono 5:28, 29). Laukiame to meto, kai vėl laikysime ją ant rankų ir apkabinsime. Kaskart, kai girdime žodį „rojus“, kiekvieno iš mūsų širdį sušildo viltis! O kol kas guodžiamės tuo, kad Prešes yra Dievo atmintyje ir nebesikankina (Mokytojo 9:5, 10).