Ar blogi žmonės degs pragare?
Biblijos požiūris
Ar blogi žmonės degs pragare?
GERTRŪDA, sekmininkų pastorė, tvirtai tikėjo, kad yra ugnies pragaras. Vien prielaida, kad tokios vietos galbūt nėra, ją papiktindavo, nes nesiderino su tuo, kaip ji suvokė teisingumą. Moteris samprotavo taip: jeigu nėra pragaro, tie, kas daro visokius siaubingus nusikaltimus, liks nenubausti. Šiuo atžvilgiu Gertrūda buvo nepalenkiama. Ji pasakė: „Nemanau, kad norėčiau garbinti Dievą, jeigu nedorėliams nebūtų pragaro.“
Ar blogi žmonės, kaip moko daugelis religijų, degs pragare? Jeigu ne, kokia bausmė jų laukia?
Dievo bausmė už pirmąjį nusikaltimą
Kaip rašoma Biblijoje, pirmąją žmonių porą Dievas sukūrė tobulą (Pradžios 1:27; Pakartoto Įstatymo 32:4). Jis apgyvendino juos rojaus sode ir davė galimybę gyventi amžinai. Tačiau pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, turėjo laikytis vieno apribojimo. Dievas juos perspėjo: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:16, 17).
Deja, mūsų pirmieji protėviai to paprasto ištikimybės ir klusnumo išbandymo neatlaikė. Tad Kūrėjui neliko nieko kito, kaip nubausti juos mirtimi. „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19).
Jeigu Adomui ir Ievai už neklusnumą būtų grėsęs ugnies pragaras, argi Dievas apie tokią bausmę nebūtų jų perspėjęs? Bet, kaip žinia, apie jokias kančias po mirties Dievas nė neužsiminė. Kaip tad jiedu būtų galėję kentėti? Adomas ir Ieva neturėjo nemirtingos sielos, kuri gyventų po mirties. Biblijoje apie tai sakoma labai aiškiai: „Siela, kuri nusikalsta, mirs“ (Ezechielio 18:4, Brb). *
Būdamas gyvybės Davėjas, mūsų Kūrėjas žino viską, kas žinotina apie gyvybę ir mirtį. Savo Žodyje jis mums sako, jog „mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Būtent dėl to Adomas su Ieva ir negalėjo po mirties kankintis ugnies pragare. Jie paprasčiausiai grįžo į dulkes — nustojo egzistavę. Kitaip tariant, jie „nebežino nieko“.
Ar kančios po mirties laukia mūsų?
Biblijoje, Romiečiams 5:12, sakoma: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones.“ Tad ar logiška manyti, kad žmonės už savo nuodėmes kenčia ugnies pragare, kai pats Adomas, užtraukęs mirtį visai žmonijai, tiesiog pavirto į dulkes?
Visiems mums galioja tas pats įstatymas, kuris galiojo ir Adomui: „Atpildas už nuodėmę — mirtis.“ Be to, kai žmogus miršta, jis yra „pripažintas laisvas nuo nuodėmės“ (Romiečiams 6:7, 23, Jr). Jei tiek geri, tiek blogi žmonės miršta, ir po mirties jokių kančių nėra, kur tada Dievo teisingumas?
Dievas teisia teisingai
Nuo to laiko, kai Dievas sukūrė pirmąją žmonių porą ir jiems prisakė turėti vaikų bei rūpintis žeme, jo ketinimai klusnios žmonijos atžvilgiu nepasikeitė (Pradžios 1:28). Apie tai, kad Dievo tikslas tebėra tas pats, liudija ir vėliau jo paties pasakyti žodžiai: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb).
Atkreipkite dėmesį — teisieji gyvens būtent Žemėje. Jie turės puikią sveikatą ir bus laimingi. Dievo pradinis sumanymas pripildyti žemę teisių žmonių išties „negrįš tuščias“. Tai įvyks, kai vietoje dabartinės sugedusios santvarkos jis įkurs naują pasaulį (Izaijo 55:10, 11, Brb; Danieliaus 2:43, 44; Apreiškimo 21:3, 4).
Milijardai tų, kurie mirė nežinodami Dievo reikalavimų, bus prikelti ir mokomi gyventi Dievo naujajame pasaulyje (Izaijo 11:9; Jono 5:28, 29). Kita vertus, kiekvienas, kas atsisakys paklusti Dievo įstatymams, bus nubaustas „antrąja mirtimi“. Tai tokia mirtis, iš kurios nebepabundama (Apreiškimo 21:8; Jeremijo 51:57).
Aišku, būdamas mylintis Dievas, Jehova nekankins žmonių ugnies pragare (1 Jono 4:8). Bet taip pat nepakęs blogio visą amžinybę. Todėl Psalmyno 145:20 mus patikina: „Viešpats saugo kiekvieną, kas jį myli, o nedorėlius sunaikins.“ Argi tai nėra meilinga ir teisinga?
[Išnaša]
^ pstr. 8 Biblija žodžiu „siela“ vadina patį žmogų, o ne kažką, kas egzistuotų skyrium nuo jo kūno. Pradžios 2:7 (Brb) sakoma: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.“ Adomui nebuvo duota siela kaip kažkas atskira nuo kūno. Gyva siela buvo jis pats.
AR ŽINOTE?
▪ Ar turime nemirtingą sielą? (Ezechielio 18:4, Brb)
▪ Ar mirusieji ką nors jaučia? (Mokytojo 9:5)
▪ Kaip Dievas nubaus nedoruosius? (Psalmyno 145:20)
[Anotacija 11 puslapyje]
„Mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5)
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]
Nuotrauka: www.comstock.com
