Ką reiškia būti dramblio varovu

ĮRAŠO KALBA

Ką reiškia būti dramblio varovu

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO INDIJOJE

DRAMBLIO varovas Narmados upės pakrantėje ruošė valgį. Kol paruoš, savo mažylį patikėjo besiilsinčiam drambliui. Sėdėdamas tarp jo straublio ir priekinių kojų, vaikas ne kartą mėgino pasprukti, bet „gulintis dramblys atsargiai apglėbdavo jį straubliu ir grąžindavo ten, kur šis buvo pasodintas, — pasakojama knygoje Project Elephant. — Tėvas ramiai sau darbavosi, regis, visiškai pasitikėdamas, kad jo mažyliui negresia joks pavojus.“

Žmogus dramblį prijaukino ir išmokė dirbti jau nuo antro tūkstantmečio prieš mūsų erą. Senovėje dramblius daugiausiai naudojo karui. Šių dienų Indijoje juos moko dirbti. Drambliai tarnauja žmogui miško ruošos pramonėje, be jų neapsieinama per religines šventes bei vestuvių ceremonijas, jie naudojami reklamai, atlieka cirko numerius ir netgi elgetauja. Kaip drambliai prijaukinami ir dresuojami?

Ko drambliai mokomi

Indijoje įsteigta daug centrų, kuriuose rūpinamasi sugautais, paliktais be priežiūros arba rastais sužeistais laukinių dramblių jaunikliais. Vienas tokių centrų yra Koni kaime Keralos valstijoje. Čia drambliukai dresuojami kaip darbiniai gyvuliai. Pirmiausia varovas turi laimėti jauniklio pasitikėjimą. Lengviausia tai padaryti — drambliuką šeriant. Jis atpažįsta savo prižiūrėtojo balsą ir šaukiamas ėsti skuba kuo greičiau pasimėgauti pienu bei sorų nuoviru. Paprastai drambliukai pradedami mokyti darbo ne jaunesni kaip kokių 13 metų. O įdarbinami — 25. Pagal Keralos valstijoje nustatytą tvarką, 65 metų darbiniai drambliai išleidžiami į „pensiją“.

Kad gebėtų saugiai valdyti dramblį, jo varovas turi būti tinkamai pasirengęs. Pagal Trichuro miesto (Keralos valstija) Rūpinimosi drambliais draugijos nuostatus, kad taptum dramblio varovu, mokytis reikia mažiausiai tris mėnesius. Toks mokymas neapsiriboja vien žiniomis, kaip duoti komandas. Apie dramblį varovas turi išmanyti viską.

Suaugusį dramblį dresuoti tenka ilgiau. Pirmiausia varovas, dar neidamas į aptvarą, moko dramblį suprasti žodines komandas. Kad priverstų gyvulį atlikti darbą, Keraloje dramblių varovai naudoja apie 20 komandų ir ženklų. Aiškiai ir garsiai duodamas komandą, varovas tuo pat metu baksnoja gyvulį akstinu ir rodo, ką šis turi daryti. Kai dramblys komandai paklūsta, gauna ko nors skanaus. Kada dresuotojas įsitikina, jog gyvulys jo atžvilgiu nusiteikęs draugiškai, eina į aptvarą ir dramblį paglosto. Toks bendravimas sustiprina abipusį pasitikėjimą. Po kurio laiko auklėtinį jau galima išleisti iš aptvaro, — suprantama, neprarandant budrumo, nes šis vis dėlto yra laukinės prigimties. Kol galutinai neįsitikinama, jog gyvulys visiškai prijaukintas, vedant maudyti arba šiaip pasivaikščioti, iš abiejų pusių jis prirakinamas prie išdresuotų dramblių.

Kai dramblys jau supranta žodines komandas, varovas sėda jam ant nugaros ir, baksnodamas kojų pirštais arba kulnais, moko reaguoti į fizinio kontakto komandas. Kad dramblys eitų į priekį, varovas didžiaisiais kojų pirštais spusteli jam už ausų. Norėdamas priversti eiti atbulą, įsispiria abiem kulnais į pečius. Kad neiškiltų kokių nesusipratimų, žodines komandas duoda tik vienas varovas. Visas komandas dramblys perpranta per trejus ketverius metus ir jų nebepamiršta visą savo gyvenimą. Ir nors, palyginus su kūnu, dramblio smegenys gana mažos, jis — labai protingas gyvulys.

Kokios priežiūros drambliui reikia

Būtina rūpintis dramblio sveikata bei nuotaika ir kasdien jį maudyti. Kol dramblys maudosi, varovas akmenukais bei perpjautais ir nugludintais kokoso riešuto kevalais gramdo savo globotinio storą, tačiau švelnią ir jautrią odą.

Paskui drambliui ateina metas pusryčiauti. Varovas jam paruošia tiršto kviečių, sorų ir avinžirnių nuoviro. Tačiau pagrindinis ėdalas yra bambukai, palmių lapai ir žolė. Drambliai taip pat labai mėgsta žalias morkas bei cukranendres. Daugiausia laiko šie gyvuliai praleidžia ką nors kramsnodami. Jiems kasdien reikia maždaug po 140 kilogramų ėdalo ir 150 litrų vandens! Kad su savo storaodžiu liktų geri draugai, varovas turi tenkinti visus jo poreikius.

Kai drambliai skriaudžiami

Romaus Indijos dramblio nevalia versti dirbti per daug. Drambliai gali pulti varovus, kurie bando juos aprėkti ar kaip kitaip nubausti. Indijos laikraštis Sunday Herald rašė apie vieną dramblį, patiną, kuris „įniršo [...] dėl blogo varovų elgesio. Reaguodamas į tai, kad varovas jį apmušė, dramblys tapo nevaldomas [...] ir jį teko apraminti migdomaisiais“. 2007-ųjų balandį India Today International pranešė: „Vien per pastaruosius du mėnesius daugiau kaip 10 dramblių patinų siautėjo švenčių metu; nuo praėjusių metų sausio įnirtę gyvuliai užmušė 48 varovus.“ Taip dažniausiai atsitinka rujos laikotarpiu. Tai kasmetinis fiziologinis reiškinys, susijęs su poravimosi sezonu, kai sveiko suaugusio dramblio organizme padaugėja testosterono. Tada patinai darosi agresyvūs ir nenuspėjamai elgiasi tiek su kitais patinais, tiek su žmonėmis. Rujos laikas gali trukti nuo 15 dienų iki trijų mėnesių.

Dramblys būna sunerimęs ir tuomet, kai jį pardavus pasikeičia varovas. Šio gyvulio prieraišumas prie buvusio varovo akivaizdus. Kad drambliui būtų lengviau pakelti permainą, buvęs varovas paprastai keliauja drauge su juo į naujuosius namus. Ten abu dresuotojai darbuojasi kartu, kol naujasis perpranta dramblio nuotaikas. Dar sunkiau gali būti, kai varovas miršta ir į jo vietą stoja kitas. Tačiau ilgainiui dramblys pradeda suvokti pasikeitusias aplinkybes ir prie jų prisitaiko.

Nors kai kurie šio galingo gyvulio galbūt prisibijo, švelniai besielgiančiam šeimininkui gerai dresuotas dramblys paklūsta. Savo varovo gerumą jaučiantį dramblį net nebūtina prirakinti grandine, kai šio laikinai nėra šalia. Tokiam varovui visiškai pakanka vieną akstino galą padėti ant dramblio kojos, kitą — ant žemės ir liepti gyvuliui ramiai stovėti vietoje. Dramblys klusniai stovi nė nepajudindamas akstino. Kaip skaitėme straipsnio įžangoje, dramblio ir varovo bendradarbiavimas kartais stebina ir jaudina. Geras varovas išties gali pasitikėti savo drambliu.

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

DRAMBLYS IR ŽMOGUS — SENI DRAUGAI

Žmonės dramblius jaukina jau nuo seno. Iš senovės laikų ryškiausiu to pavyzdžiu būtų galima laikyti Kartaginos karvedžio Hanibalo istoriją. Trečiajame amžiuje prieš mūsų erą Šiaurės Afrikos miestas Kartagina beveik šimtmetį kariavo su Roma vadinamuosius Pūnų karus. Hanibalas Kartaginoje (Ispanija) surinko armiją, rengdamasis žygiui į Romą. Pirmiausia jis perėjo Pirėnų kalnus ir įžengė į dabartinės Prancūzijos teritoriją. Paskui, kaip rašoma žurnale Archaeology, įvykdė „vieną iš drąsiausių karinių manevrų istorijoje“ — su 25000 karių, lydimas 37 afrikinių dramblių ir daugybės kitų atsargomis apkrautų nešulinių gyvulių, per Alpes įžygiavo į Italiją. Kariaunai teko kęsti šaltį, pūgas, patirti kalnų griūtis ir susidurti su priešiškomis kalniečių gentimis. Ypač šis žygis buvo pražūtingas drambliams. Per pirmuosius Hanibalo metus Italijoje nė vieno iš jų neliko gyvo.

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracija 17 puslapyje]

Varovas gramdo storą, bet švelnią ir jautrią savo dramblio odą

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

ATSIBUSKITE!