Meilė, galingesnė už uraganą!

Uraganai Katrina ir Rita, 2005-aisiais smogę Meksikos įlankos pakrantei (JAV), padarė katastrofiškai daug žalos ir nusinešė nemažai gyvybių. Nukentėjo ir tūkstančiai Jehovos liudytojų.

Nedelsdami veiksmų ėmėsi pagalbos nukentėjusiesiems nuo stichinių nelaimių komitetai, vadovaujami Jehovos liudytojų bendrijos filialo Jungtinėse Valstijose. Luizianoje jie įsteigė 13 pagalbos centrų, įkūrė 9 prekių sandėlius ir 4 degalų saugyklas. Šiems teko rūpintis 80000 kvadratinių kilometrų teritorija. Teikti skubią pagalbą nukentėjusiesiems ir atstatyti kas sugriauta suplūdo beveik 17000 Jehovos liudytojų, savanorių iš Jungtinių Valstijų ir 13 kitų šalių. Jie darbais įrodė, jog krikščioniška meilė stipresnė už gamtos jėgas (1 Korintiečiams 13:1-8).

Savanoriai suremontavo per 5600 bendratikių namų ir 90 Karalystės salių, kur Jehovos liudytojai rengia savo sueigas. Galima sakyti, suremontuoti buvo visi apgadinti pastatai. Galatams 6:10 raginama: „Darykime gera visiems.“ Laikydamiesi šio priesako, Jehovos liudytojai padėjo ir daugybei neliudytojų.

NORS teikiant pagalbą kitiems reikėjo aukotis, toks darbas buvo didžiulio pasitenkinimo šaltinis. Štai ką papasakojo septyni Jehovos liudytojai, prižiūrėję įvairius darbus.

„Ypatingas tarpsnis mano gyvenime“

Robertas. Tarnyba pagalbos nukentėjusiesiems nuo stichinių nelaimių komitete — ypatingas tarpsnis mano gyvenime. Man 67-eri, taigi amžiumi esu vyriausias komiteto narys. Tarnavau su didele grupe savanorių, tarp kurių buvo ir jaunų dvasingų liudytojų. Kaip džiugu matyti jaunuolius, rodančius pasiaukojamą meilę Jehovai ir bendratikiams!

Man labai padeda mano žmona Veronika. Kad galėtume prisidėti prie pagalbos nukentėjusiesiems, ji pritarė mano sprendimui palikti darbą, kurį mėgau ir dirbau daugiau kaip 40 metų. Dabar vieną vakarą per savaitę mudu valome įstaigas. Išmokome išsiversti su mažiau pinigų ir džiaugiamės gyvendami paprasčiau. Darbuodamiesi su tais, kurie nori įtikti Jehovai, geriau suprantame, ką reiškia pirmąją vietą gyvenime skirti Dievo Karalystei (Mato 6:33). Nuolat matome, kaip puikiai Jehova rūpinasi savo tauta.

Frankas. Tarnauju Baton Ružo pagalbos nukentėjusiesiems centre. Mano pareigos — prižiūrėti savanorių maitinimą. Iš pradžių kurį laiką reikėjo dirbti po 10—12 valandų septynias dienas per savaitę. Tačiau patyriau begalinį džiaugsmą, be kita ko, savo akimis matydamas, kiek daug gali krikščionių meilė!

Nemažai savanorių, padėjusių kokią savaitę rūpintis maistu, siūlėsi atvykti padirbėti ir vėl; kai kurie atvirlaiškiais ar telefonu širdingai dėkojo už jiems tekusią garbingą pareigą padėti kitiems. Mano žmona Veronika ir  aš tikrai esame sujaudinti jų pasiaukojamos dvasios.

Net šiurpulys perėjo

Gregoris. Mudu su žmona Kati pardavėme namą Las Vegase (Nevados valstija) ir nusipirkome nedidelį pikapą bei namelį ant ratų, kuriame ir apsigyvenome. Nusprendę apsieiti su menkesniais patogumais galėjome daugiau kaip dvejus metus prisidėti prie pagalbos darbų Luizianoje. Aiškiau nei bet kuriais kitais gyvenimo momentais patyrėme, kokie teisingi Biblijos žodžiai, užrašyti Malachijo 3:10 (Brb): „Išmėginkite mane, — sako kareivijų Viešpats. — Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų?“

Žmonės dažnai sako: „Oi, čia taip reikia aukotis!“ Mums tokie žodžiai kelia šypseną. Prieš trisdešimt metų mudu su Kati norėjome darbuotis Jehovos liudytojų Jungtinių Valstijų filiale, bet reikėjo auginti vaikus. Galėdami padėti nukentėjusiesiems patenkinome savo troškimą tarnauti Jehovai daugiau. Džiugino ir galimybė dirbti drauge su kitais liudytojais. Kai kurie iš jų — tikri savo srities specialistai. Štai vienas iš mūsų virėjų buvo dirbęs aukštos klasės restorano vyriausiuoju virėju, kitas — gaminęs valgį net dviem JAV prezidentams.

Darbas nelaimės zonoje nemažai ką iš savanorių paskatino keisti savo gyvenimą. Vienam 57 metų savanoriui net šiurpulys perėjo bepasakojant, kokie jausmai apima padedant nelaimės ištiktiesiems. Mus labai drąsino net ir tie liudytojai, kurie negalėjo atvykti. Pavyzdžiui, pelėsius naikinę du savanoriai perdavė mums plakatą, kurį padarė Jehovos liudytojai iš jų gimtosios Nebraskos valstijos. Ant jo pasirašė visi trijų vietos bendruomenių nariai, įskaitant vaikus.

‘Matėme, kaip Dievas rūpinasi suvargusiomis sielomis’

Vendelas. Kitą dieną po Katrinos šėlsmo su manimi susisiekė broliai iš Jungtinių Valstijų filialo ir paprašė, kad įvertinčiau, kokią žalą Luizianos ir Misisipės valstijose uraganas padarė Karalystės salėms ir Jehovos liudytojų namams. Ši užduotis man buvo proga kai ko pasimokyti. Trisdešimt dvejus metus pragyvenę teritorijoje, kur didelis Karalystės skelbėjų poreikis, mudu su žmona Džanin aiškiai matėme, kad Jehova rūpinasi savo tarnais. Tačiau dabar tai atsiskleidė nepalyginamai didesniu mastu.

Man teko garbė tarnauti pagalbos nukentėjusiesiems komiteto Baton Ruže pirmininku. Nors šiai užduočiai atlikti reikėjo daug jėgų, ji teikė didžiulį pasitenkinimą. Iš tiesų, kai stengdavomės padėti nukentėjusiesiems, mūsų komitetas šimtus kartų patyrė, jog Dievas išsprendžia problemas, atveria duris ir suvargusiomis sielomis rūpinasi taip, kaip gali tiktai mylintis Visagalis Tėvas.

 Daugelis klausia: „Kaip judu su žmona, daugiau kaip dvejus metus teikę nukentėjusiesiems pagalbą, vis dar turite jėgų tą darbą tęsti?“ Ne visada būna lengva. Gyvenime daugybę kartų yra tekę prisitaikyti. Bet tai mums padėjo suprasti, kaip naudinga išlaikyti „akį sveiką“ (Mato 6:22).

Kai pirmą kartą atvykome į Naująjį Orleaną ieškoti išlikusiųjų po stichinės nelaimės ir jiems pagelbėti, ilsėtis beveik nebuvo kada. Mūsų misiją apsunkino tai, kad mieste dėl sumaišties ir žiaurumų proveržio buvo įvesta kone karo padėtis. Matant, kiek daug reikia padaryti, buvo lengva nuleisti rankas.

Mes susitikome su tūkstančiais liudytojų, kurie buvo daug ką praradę. Drauge meldėmės ir stengėmės juos paguosti. Paskui Jehovos padedami ėmėmės darbo. Kartais jaučiuosi taip, tarsi per tuos dvejus metus, kuriuos praleidau čia, būčiau nugyvenęs du gyvenimus.

Kai atrodydavo, kad jau nebeturiu nei fizinių, nei emocinių jėgų, atvykdavo nauja savanorių banga, vieni — keliems mėnesiams, kiti — neribotam laikui. Daugybė džiaugsmingų, geranoriškų pagalbininkų, tarp jų nemažai jaunimo, mus sustiprindavo, ir vėl pajėgdavome tęsti pradėtą darbą.

Dažnai mums į pagalbą ateidavo Jehova. Štai tik atvykę pamatėme, kad ant daugiau kaip 1000 mūsų brolių namų užvirtę medžiai. Kadangi neturėjome nei reikiamų įrankių, nei darbininkų, gebančių atlikti pavojingą medžių nukėlimo darbą, mes, komiteto nariai,  meldėmės ir išsakėme savo rūpesčius Jehovai. Kitą dieną mums padėti pasisiūlė vienas brolis su sunkvežimiu ir kaip tik šiam darbui reikalinga įranga. Kartą į maldą buvo atsakyta vos per 15 minučių, kitąsyk įranga, dėl kurios meldėmės, jau keliavo pas mus dar nespėjus pasakyti „amen“! Iš tikrųjų Jehova įrodė esąs „maldos klausytojas“ (Psalmyno 65:2, Jr).

„Didžiuojuosi, kad esu Jehovos liudytojas“

Matas. Vos praūžus Katrinai, jau kitą dieną galėjau padėti organizuoti 15 tonų paaukoto maisto, vandens ir kitų būtiniausių dalykų pristatymą į nusiaubtas vietoves. Jehovos tauta tikrai parodė dosnumą!

Norėdami kuo daugiau nuveikti, mudu su žmona Darlin persikėlėme gyventi į vietovę už dviejų valandų kelio nuo nelaimės zonos. Kad didumą laiko galėtume padėti nukentėjusiesiems, vienas vietinis liudytojas mus priėmė dirbti ne visą darbo dieną. Kitas pasirūpino, kad turėtume kur gyventi. Tai, kad priklausau tokiai mylinčiai brolijai, pripildo širdį dėkingumo, ir aš didžiuojuosi, kad esu Jehovos liudytojas.

Tedas. Tuoj po uragano Katrina mudu su žmona Debi pasisiūlėme pagelbėti nukentėjusiesiems. Per kelias dienas suradau naudotą devynių metrų ilgio gyvenamąją priekabą, pakankamai lengvą, kad mūsų automobilis ją patrauktų. Kainavo ji perpus pigiau nei tikėjomės. Galėjome ją įpirkti, ir tai buvo atsakas į mūsų maldas. Šioje priekaboje gyvename jau daugiau kaip dvejus metus.

Laisvu nuo darbo laiku pardavėme namą ir daugumą savo daiktų. Tai leido toliau darbuotis Naujajame Orleane, kur tarnauju projekto koordinatoriumi. Įspūdingiausia, ką patyrėme, buvo stebėti, kaip Jehova savo garbintojams įrodė esąs „visokios paguodos Dievas“. Daugelis ne tik neteko namų bei Karalystės salių, bet persikeldami kitur liko be savo bendruomenės ir netgi be teritorijos, kurioje skelbė gerąją naujieną (2 Korintiečiams 1:3).

„Jų tikėjimas [...] sujaudino mūsų širdis“

Džastinas. 2005-ųjų spalį buvo pranešta, kad padėti stichinės nelaimės ištiktiesiems Meksikos įlankos pakrantėje reikia savanorių. Su žmona Tifani tuoj pat padavėme prašymus ir 2006-ųjų vasarį buvome pakviesti į stogdengių brigadą, įsikūrusią Kenerio pagalbos nukentėjusiesiems nuo stichinių nelaimių centre netoli Naujojo Orleano.

Kasdien darbuodavomės ant kokio namo ir susitikdavome su vietos liudytojais. Jų tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu sujaudino mūsų širdis. Kiekviena diena mums aiškiai primindavo, kaip neišmintinga kliautis materialiniais dalykais. Tiesiog neįmanoma išsakyti džiaugsmo, kuris apima matant, ką Jehova leidžia savo žmonėms nuveikti, ir patiems padedant nelaimės ištiktiems bendratikiams.

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

Diena pagalbos nelaimės ištiktiesiems centre

Pagalbos stichinės nelaimės ištiktiesiems centro virtuvėje darbas prasideda pusę penkių ryto. Septintą valandą visi susirenka į valgomąjį. Prieš pusryčius per dešimt minučių aptariama Biblijos citata. Ta proga pirmininkaujantysis gali pasveikinti naujai atvykusius savanorius ir pasidalyti padrąsinamais patirties atvejais.

Po padėkos maldos visi valgo maistingus pusryčius ir eina į darbą. Kai kas lieka darbuotis centre: biure, skalbykloje arba virtuvėje. Virėjai ruošia pietus, kuriuos vidurdienį paima nelaimės zonoje dirbančių brigadų atstovai.

Kiekvieną pirmadienio vakarą „šeima“ susirenka į Biblijos studijas, kur gilinasi į temą, aptariamą viename iš Jehovos liudytojų leidžiamo žurnalo Sargybos bokštas straipsnių. Tokios studijos palaiko dvasinę stiprybę. O tai padeda likti džiaugsmingiems ir turėti tinkamą požiūrį į atliekamą darbą (Mato 4:4; 5:3, Jr).

[Rėmelis 19 puslapyje]

„Apie jus buvau susidariusi klaidingą nuomonę“

Naujajame Orleane ant vienos moters durų buvo lentelė su užrašu: „Jehovos liudytojai nepageidaujami!“ Vieną dieną savanorių brigada kitoje gatvės pusėje pradėjo remontuoti uragano apgriautą namą. Moteris kasdien stebėjo, kaip šiltai ir draugiškai darbininkai bendrauja. Netrukus smalsumas nugalėjo, ir ji išėjo pasižvalgyti, kas čia vyksta. Sužinojusi, kad savanoriai — Jehovos liudytojai, moteris paminėjo, kad po uragano niekas iš jos bažnyčios jai net nepaskambino. „Akivaizdu, kad apie jus buvau susidariusi klaidingą nuomonę“, — pasakė ji. Kuo tai baigėsi? Lentelės ant durų nebeliko, ir moteris pakvietė liudytojus užeiti.

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Robertas ir Veronika

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Frankas ir Veronika

[Iliustracija 17 puslapyje]

Gregoris ir Kati

[Iliustracija 17 puslapyje]

Vendelas ir Džanin

[Iliustracija 18 puslapyje]

Matas ir Darlin

[Iliustracija 18 puslapyje]

Tedas ir Debi

[Iliustracija 18 puslapyje]

Džastinas ir Tifani