Ar nusikalstamumo problemą įmanoma išspręsti?

„Tyrimai rodo, jog dauguma recidyvistų, net atlikę bausmę kalėjime, nesiliaus darę nusikaltimus, o žala visuomenei, kurios neįmanoma įvertinti vien doleriais, ir toliau bus astronominė“ (Dr. Stantonas Samenou Inside the Criminal Mind).

KAD ir kur gyventume, regis, kiekvieną dieną girdime apie vis naujus sunkius nusikaltimus. Todėl pagrįstai kyla klausimas: ar dabartinės atgrasomosios priemonės — griežtos bausmės, įkalinimas ir kitos — yra veiksmingos? Ar kalėjimas pataiso nusikaltėlius? O dar svarbiau, ar visuomenė kovoja su tikrąja nusikaltimų priežastimi?

 Apie dabartines atgrasomąsias priemones dr. Stantonas Samenou rašo: „Paragavęs kalėjimo, [nusikaltėlis] gali pasidaryti suktesnis ir atsargesnis, bet savo piktavališkos gyvensenos neatsisako ir toliau daro nusikaltimus. Recidyvų statistika parodo tik tai, kad nusikaltėlis buvo nepakankamai apdairus, todėl ir įkliuvo.“ Taigi kalėjimai, priešingai savo paskirčiai, dažnai tampa nusikaltėlių „kvalifikacijos kėlimo kursais“, kur šie patobulina savo antivisuomeninius įgūdžius. (Skaitykite rėmelį „Universitetai“ nusikaltėliams?“, p. 7.)

Be to, dažnai už nusikaltimą atpildo nesulaukiama, todėl nusikaltėliai nusprendžia, kad laužyti įstatymą iš tikrųjų naudinga. Taip mąstydami jie neretai tampa dar žiauresni ir labiau pasiryžę eiti nusikalstamu keliu. Kaip parašė vienas išmintingas valdovas: „Kadangi bausmė už nedorus darbus vykdoma ne tuoj pat, žmogaus širdis įsidrąsina daryti pikta“ (Mokytojo 8:11).

Nusikaltėliai — verčiami aplinkybių ar savo noru?

Ar kartais, kad išgyventum, nelieka nieko kita kaip griebtis nusikaltimo? „Anksčiau nusikaltimus laikiau kone normaliu, gal net atleistinu atsaku į gniuždantį skurdą, gyvenimo nestabilumą ir neviltį, — ko su kaupu yra patyrę nusikaltėliai“, — pripažįsta Samenou. Tačiau po išsamių tyrimų šis specialistas nuomonę pakeitė. „Nusikaltėliais tampama savo noru, — sako jis. — Nusikalsti [...] „verčia“ [žmogaus] mąstysena, o ne jį supanti aplinka.“ Samenou priduria: „Elgesį daugiausia nulemia mąstymas. Prieš bet kokį poelgį žmogaus galvoje pirmiausia gimsta mintis, jis sąmoningai ją įgyvendina ir taip pat sąmoningai suvokia poelgio rezultatą.“ Tad užuot nusikaltėlius laikęs nuskriaustaisiais, jis priėjo prie išvados, kad jie „patys yra skriaudikai ir tokią gyvenseną pasirinko niekieno neverčiami“. *

Būtent — „pasirinko“. Neseniai ir viename Didžiosios Britanijos laikraštyje pasirodė straipsnis antrašte „Miesto jaunimas, geidžiantis gero gyvenimo, renkasi trumpiausią kelią — nusikaltimą“. Kiekvienas turime valios laisvę ir net sunkiomis aplinkybėmis galime pasirinkti, kaip elgtis. Juk milijonai žmonių kasdien grumiasi su socialine neteisybe ir skurdu arba gyvena nedarniose šeimose, tačiau įstatymų nelaužo. „Nusikalstamumo priežastis yra patys nusikaltėliai, o ne pavojingi miesto kvartalai, netikę tėvai [...] ar nedarbas, — sako Samenou. — Nusikaltimas užgimsta žmogaus galvoje ir socialinės sąlygos čia niekuo dėtos.“

Nusikaltimo pradžia mintyse

Biblija nurodo, kad blogio šaknų reikia ieškoti asmens viduje, o ne kaltinti aplinkybes. Jokūbo 1:14, 15 rašoma: „Kiekvienas yra gundomas, savo geismo pagrobtas ir suviliotas.  Paskui įsiliepsnojęs geismas pagimdo nuodėmę, o subrandinta nuodėmė gimdo mirtį.“ Jei žmogus mąsto apie ką negera, netinkami troškimai stiprėja. Viskas gali baigtis tuo, kad jis mėgins šiuos troškimus patenkinti. Pavyzdžiui, pomėgis retkarčiais žiūrėti pornografiją gali peraugti į seksomaniją, o tai galiausiai pastūmėja žmogų įgyvendinti savo fantazijas, galbūt net padarant nusikaltimą.

Reikia atsižvelgti ir į dabartinio pasaulio prioritetus — egoizmą, pinigus, malonumus, norą tuojau pat tenkinti savo įgeidžius. Apie mūsų laikus Biblijoje išpranašauta: „Paskutinėmis dienomis [...] žmonės bus savimylos, godūs pinigų, [...] storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, [...] labiau linkę į malonumus negu į Dievą“ (2 Timotiejui 3:1-5). Per filmus, kompiuterinius žaidimus, spaudinius, blogus pavyzdžius formuojama tokia visuomenės pasaulėžiūra, dėl kurios nusikalstamumo problema, deja, tik paaštrėja. * Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas turime plaukti pasroviui. Iš tikrųjų yra žmonių, kurie buvo pasidavę tokiai pasaulio įtakai, bet savo požiūrį ir gyvenseną pakeitė.

Žmonės gali pasikeisti!

Kartą nusikaltęs, žmogus nebūtinai lieka nusikaltėlis visą gyvenimą. Anksčiau minėtoje knygoje (Inside the Criminal Mind) teigiama: kaip žmogus pasirenka nusikaltėlio kelią, lygiai taip jis „gali pasukti kita linkme ir išmokti gyventi teisingai“.

Faktai rodo, jog pasikeisti gali visokie žmonės, nesvarbu kokia buvo jų praeitis. * Svarbiausia, reikia turėti noro keisti požiūrį, paskatas, mąstyseną ir vadovautis ne kintančiomis pasaulio moralinėmis vertybėmis, o tvirtomis Kūrėjo normomis. Pagaliau, kas kitas taip gerai mus pažįsta? Juo labiau, argi Dievas neturi teisės nustatyti, kas žmonėms gera ir kas bloga? Todėl Dievas ir įkvėpė apie 40 dievobaimingų žmonių užrašyti tai, ką šiandien vadiname Šventąja Biblija — nepaprasta knyga, kurią pagrįstai galima laikyti prasmingo ir laimingo gyvenimo vadovu (2 Timotiejui 3:16, 17).

Pasikeisti, kad įtiktume Dievui, nėra lengva, nes tenka priešintis savo nuodėmingiems polinkiams. Vienas Biblijos rašytojas šį vidinį konfliktą net prilygino kovai! (Romiečiams 7:21-25) Tam žmogui pavyko ją laimėti dėl to, kad pasitikėjo ne savo jėgomis, o Dievu, kurio įkvėptas Žodis sustiprina, nes „yra gyvas, veiksmingas“ (Hebrajams 4:12).

Sveikas „maistas“ teikia jėgų

Kad mūsų organizmas būtų sveikas, turime valgyti visavertį maistą. Be to, jis turi būti gerai sukramtomas ir suvirškinamas, o tam reikia laiko ir pastangų. Dvasiškai sveiki būsime, jeigu gerai „sukramtysime“ Dievo žodžius, kad mūsų protas ir širdis juos pasisavintų (Mato 4:4). Biblijoje rašoma: „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga [...], ir ramybės Dievas bus su jumis“ (Filipiečiams 4:8, 9).

Atkreipkite dėmesį: jeigu norime atsikratyti neigiamų senos asmenybės bruožų ir išsiugdyti naujų, turime įprasti apmąstyti Dievo mintis. Tam būtina kantrybė, nes dvasiškai  subręsti per dieną neįmanoma (Kolosiečiams 1:9, 10; 3:8-10).

Štai pavyzdys. Viena moteris vaikystėje buvo tvirkinama, paskui įjunko į kvaišalus, svaigalus, ėmė rūkyti. Dabar už daugybę nusikaltimų ji įkalinta iki gyvos galvos. Kalėjime moteris pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir tai, ką sužinojo, palietė jos širdį. Kaip viskas klostėsi toliau? Laikui bėgant ji keitėsi ir jai vis labiau pavykdavo sekti Kristumi ir ugdytis naujos asmenybės bruožus. Pagaliau moteris atsikratė žalingos mąstysenos ir savo ydų. Viena jos mėgstamiausių Šventojo Rašto citatų yra 2 Korintiečiams 3:17: „Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.“ Tad nors ir įkalinta, ji džiaugiasi laisve, kurios anksčiau nepažino.

Dievas yra gailestingas

Jehova Dievas nė į vieną iš anksto nežiūri kaip į nepataisomą. * Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, pasakė: „Atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Luko 5:32). Tiesa, prisitaikyti prie Biblijos normų gali būti nelengva. Tačiau sėkmė lydi kantriuosius ir priimančius pagalbą iš Dievo, kurią jis, be kita ko, teikia ir per nuoširdžiai kitais besirūpinančius dvasiškai brandžius krikščionis (Luko 11:9-13; Galatams 5:22, 23). Tuo tikslu Jehovos liudytojai visame pasaulyje reguliariai lankosi kalėjimuose ir veda Biblijos studijas įvykdžiusiems įvairių nusikaltimų, bet trokštantiems pasitaisyti vyrams ir moterims. * Ne viename kalėjime liudytojai kas savaitę rengia krikščionių sueigas (Hebrajams 10:24, 25).

Nors kai kurie buvę nusikaltėliai pasikeitė ir tapo tikrais krikščionimis, Biblija atvirai perspėja, kad ‘neteisybė įsigalės’ vis labiau (Mato 24:12). Kaip matysime kitame straipsnyje, šie žodžiai yra dalis didesnės pranašystės, iš kurios sužinome labai gerų naujienų.

[Išnašos]

[Anotacija 5 puslapyje]

Milijonai skurstančiųjų į nusikaltėlio kelią nestoja

[Rėmelis/iliustracija 6, 7 puslapiuose]

„PO POROS METŲ VĖL Į KALĖJIMĄ“

Straipsnis tokia antrašte pasirodė Londono laikraštyje The Times. Jame buvo pranešta, kad Didžiojoje Britanijoje daugiau kaip 70 procentų nuteistųjų už apiplėšimą su įsilaužimu ir už vagystę, išėję į laisvę, per dvejus metus vėl nuteisiami. Dažnai šiuos nusikaltimus įvykdo narkomanai, kuriems žūtbūt reikia pinigų savo nepigiam ir pražūtingam įpročiui tenkinti.

[Rėmelis 7 puslapyje]

„UNIVERSITETAI“ NUSIKALTĖLIAMS“?

„Kalėjimai yra „universitetai“ nusikaltėliams“, — rašo profesorius Džonas Breitveitas žurnale UCLA Law Review. Daktaras Stantonas Samenou knygoje Inside the Criminal Mind sako: „Tiesa, [įkalinimas] daugumai nusikaltėlių — gera pamoka“, tačiau visai ne tokia, kokios tikisi visuomenė. „Kalėjimuose, — aiškina jis, — žmogus turi apsčiai laiko ir progų pasimokyti, kaip tapti labiau įgudusiu nusikaltėliu. [...] Kai kuriems tai ir pavyksta. Išėję į laisvę jie dar labiau pasineria į nusikalstamą veiklą, bet jau gerai žino, kaip neįkliūti.“

Tolesniame savo knygos skyriuje Samenou teigia: „Įkalinimas nusikaltėlio asmenybės iš esmės nepakeičia. Tiek laisvėje, tiek kalėjime jis užmezga ryšius, mokosi naujų savo „profesijos“ gudrybių ir pats ko nors pamoko kitus.“ Vienas jaunas nusikaltėlis pasakė: „Kalėjimas suteikė man nusikaltėlių mokytojo kvalifikaciją.“