Baptisterijos — nebylios praeities papročio liudininkės

ĮRAŠO KALBA

Baptisterijos — nebylios praeities papročio liudininkės

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PRANCŪZIJOJE

VIENAME Prancūzijos laikraštyje 2001-aisiais pasirodė straipsnis antrašte „Katedroje pakrikštytas panardinant į vandenį“. Tačiau nuotrauka šalia rodė ką kita: į katalikybę atsivertęs naujakrikštis stovėjo dideliame baseine įsibridęs ligi kelių, o vyskupas pylė vandenį jam ant galvos. Panaši daug kur besikartojanti scena atspindi Katalikų bažnyčioje nuo Antrojo Vatikano susirinkimo įsigalėjusią tendenciją į šį tikėjimą atsivertusius asmenis krikštyti kiek įbridusius į vandenį. Kadangi dauguma katalikų buvo pakrikštyti kūdikystėje tik pašlakstant galvą keliais vandens lašais, kyla klausimas, kokios krikšto apeigos atitinka Jono Krikštytojo bei Jėzaus apaštalų paliktą pavyzdį. Kaip krikščionys turėtų būti krikštijami šiais laikais? Atsakyti į šiuos klausimus padės baptisterijų istorija. *

Krikšto ištakos ir prasmė

Nuo pat krikščionybės įkūrimo buvo krikštijama asmenį į vandenį panardinant. Tai suprasti padeda Biblijos pasakojimas apie Pilypo pakrikštytą aukštą Etiopijos pareigūną. Kai tas vyras sužinojo, jog pranašystėje, kurią skaitė, kalbama apie Kristų, pamatęs vandens telkinį Pilypui pasakė: „Kas gi man kliudo būti panardintam?“ (Apaštalų darbų 8:26-39; išversta iš The Emphatic Diaglott). Čia pavartoto graikiško žodžio bapti̇̀zo, verčiamo „panardintas“, šaknis nurodo visišką panardinimą. Šią mintį patvirtina ir tai, kad krikštas Biblijoje lyginamas su palaidojimu (Romiečiams 6:4; Kolosiečiams 2:12). Įdomu, jog keli Biblijos vertėjai, prancūzai (pavyzdžiui, Andrė Šurakis, Iuberas Perno), Joną Krikštytoją vadino Jonu Panardintoju.

Pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais panardinant krikštyta visur, kur buvo pakankamai vandens: upėse, jūroje, privačiose maudyklėse. Kadangi prozelitų daugėjo, baptisterijas pradėta statyti visoje Romos imperijoje, nuo Dalmatijos iki Palestinos ir nuo Graikijos iki Egipto. Kiek žinoma, viena seniausių yra Sirijoje, Eufrato pakrantėje, ir datuojama maždaug 230 metais.

Kai IV amžiuje tariamoji krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija, ją pradėjo išpažinti milijonai žmonių, tad juos reikėjo pakrikštyti. Todėl baptisterijų radosi visur. Ligi šeštojo amžiaus vien Romos mieste buvo įrengtos kokios 25, tarp jų ir Šv. Jono Laterano bazilikoje. Manoma, jog Galijoje kiekviena vyskupija turėjo savo baptisteriją. Remiantis vienu šaltiniu, jų čia būta apie 150. O kur dar keli šimtai kaimuose, prie nedidelių bažnyčių, kapinių ar vienuolynų.

Architektūra ir vandentieka

Baptisterija paprastai būdavo atskiras įspūdingas apvalios formos arba daugiakampis statinys ar bažnyčios priestatas. Iškasenos rodo, kad šie pastatai didumu nepasižymėjo (dažniausiai nesiekdavo 200 kvadratinių metrų). Jie būdavo išpuošti kolonadomis, marmuru, mozaikomis ir freskomis, kartais vaizduojančiomis scenas iš Biblijos. Kai kuriose baptisterijose (viena iš tokių tebėra Marianos mieste, Korsikos saloje) virš baseino puikavosi puošnus baldakimas. Baptisterija buvo vadinamas ir pats įvairiausių formų baseinas: kvadratinis, apskritas, šešiakampis, stačiakampis, kryžiškas arba aštuonkampis. Sprendžiant iš pločio bei gylio, akivaizdu, jog iš pradžių tie baseinai buvo skirti krikštyti suaugusius — dažniausiai pakankamai dideli, kad tilptų bent du žmonės. Štai Lione, centrinės Prancūzijos rytuose, vienas baseinas buvo net 3,25 metro pločio. Daugelyje į vandenį vesdavo laipteliai, dažnai septynių pakopų.

Žinoma, svarbiausia būdavo suprojektuoti ir įrengti vandentiekos sistemą. Paprastai baptisterijas statydavo prie vandens šaltinių arba prie karštųjų versmių, kur anksčiau būta maudyklių. Viena tokia baptisterija yra Nicoje, pietinėje Prancūzijos dalyje. Vanduo į jas atitekėdavo ir būdavo išleidžiamas vamzdžiais. Kitais atvejais tekdavo prinešti lietaus vandens iš netoli esančio rezervuaro.

Kaip atrodė tokios paskirties tariamųjų krikščionių statiniai, galima spręsti iš Šv. Jono baptisterijos, datuojamos maždaug 350 metais. Ji atrasta Puatjė mieste, Prancūzijos vakaruose. Tai buvo stačiakampė patalpa su keliais šoniniais priestatais ir didžiuliu aštuonkampiu baseinu, į kurį vedė trijų pakopų laipteliai. Jo gylis siekė 1,41 metro, o skersmuo plačiausioje vietoje — 2,15 metro. Baseinas buvo sujungtas su akveduku, kuriuo iš netoliese trykštančios versmės į miestą atitekėdavo vanduo.

Kaip krikštyta?

Ar tokiose baptisterijose krikštijamas žmogus būdavo panardinamas? Kai kurie katalikybės istorikai tai neigia tvirtindami, jog apie asmens, įsibridusio į vandenį, krikštą pašlakstant (užpilant vandens ant galvos), kaip apie vieną iš galimų krikšto būdų, užsimenama dar pačioje Katalikų bažnyčios istorijos pradžioje. Jie nurodo ir tai, kad daugelis baseinų nesiekė nė metro gylio, o tiek tikrai nebūtų pakakę visiškai panardinti suaugusį žmogų. Vienoje katalikų enciklopedijoje rašoma, jog Puatjė baptisterijoje „celebrantas [kunigas] galėjo atsistoti ant trečio laiptelio nuo viršaus ir nesušlapti kojų“.

Tačiau kad krikštas panardinant į vandenį buvo gana įprastas, liudija net vėlesnių laikų dailininkų paveikslai. Juose asmuo prieš krikšto ceremoniją neretai vaizduojamas stovintis iki krūtinės ar net iki kaklo vandenyje. (Žiūrėkite paveikslėlius viršuje.) Bet ar buvo įmanoma žmogų panardinti ten, kur vanduo vidutinio ūgio suaugusiam vyrui tesiekė iki juosmens? Kaip aiškinama viename žinyne, kad atsiklaupęs arba pritūpęs žmogus galėtų panirti, vandens išleidimo sistemą, galimas daiktas, laikinai išjungdavo. * Katalikų liturgijos profesorius iš Paryžiaus Pjeras Žunelis tvirtina, jog „pasirengęs krikštui žmogus stovėdavo vandenyje iki juosmens, o kunigas arba diakonas, uždėdamas ranką jam ant galvos, duodavo ženklą susilenkti taip, kad panirtų visiškai“.

Krikšto baseinai mažinami

Ilgainiui paprasta apaštalų laikų krikšto ceremonija labai pasikeitė ir tapo sudėtingu ritualu, kurį atliekant vilkimi specialūs drabužiai, daromi tam tikri gestai, kalbamos maldos piktosioms dvasioms išvaryti, šventinamas vanduo, skaitomas tikėjimo išpažinimas, o naujakrikštis patepamas aliejumi. Vis populiariau darėsi krikštyti asmenį ne panardinant, bet apliejant stovintį vandenyje. Todėl baptisterijų baseinai buvo mažinami. Kai kurie liko tik pusės ar net mažiau buvusio pločio ir gylio. Pavyzdžiui, Kasero mieste, pietų Prancūzijoje, vienas baseinas, kurio gylis anksčiau buvo apie metrą, šeštajame šimtmetyje nesiekė nė pusės. Vėliau, maždaug XII amžiuje, Romos katalikų bažnyčia nebereikalavo net bristi į vandenį. Krikštijamą asmenį vandeniu tik pašlakstydavo. Anot prancūzų profesoriaus Pjero Šonu, taip atsitiko todėl, kad „paprotį krikštyti kūdikius perėmė ir atšiauraus klimato šalys, o nardinti naujagimius į šaltą vandenį buvo neįmanoma“.

Tad krikšto patalpos buvo daromos dar mažesnės. Moksliniame darbe apie krikšto istoriją šios srities žinovas Frederikas Biulė teigia: „Archeologija, rašytiniai dokumentai bei vaizduojamasis menas liudija, jog, apskritai kalbant, krikšto pobūdis ilgainiui kito nuo suaugusiųjų panardinimo pirmaisiais krikščionių eros šimtmečiais iki kūdikių pašlakstymo vėlesniais. Pereinamuoju laikotarpiu suaugusius krikštydavo įbridusius į vandenį, o vaikus panardindavo.“

Dabartiniais laikais, regis, vis populiariau darosi suaugusius krikštyti įbridusius į vandenį, todėl šiuolaikiškos baptisterijos įrengiamos jau didesnės. Anot Biulė, veikiama „panardinimo nostalgijos“ Katalikų bažnyčia uoliau nei bet kada skatina krikštyti panardinant į vandenį. Įdomu, kad Biblijoje jau nuo seno nurodyta, jog krikščionis būtent taip ir turi būti krikštijamas.

[Išnašos]

^ pstr. 3 Žodis „baptisterija“ paprastai reiškia atskirą pastatą arba bažnyčios priestatą, kur atliekamos krikšto apeigos.

^ pstr. 14 Nemažai Jehovos liudytojų šiais laikais krikštijama panardinant nedideliuose baseinuose ar net voniose.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Šv. Jono baptisterija Puatjė mieste (Prancūzija)

[Iliustracija 13 puslapyje]

Penktojo amžiaus baptisterijos rekonstrukcija Marianos mieste, Korsikos saloje

[Šaltinio nuoroda]

[Iliustracijos 14 puslapyje]

PAVEIKSLAI, VAIZDUOJANTYS KRISTAUS KRIKŠTĄ

Jėzus Jordano upėje įbridęs iki juosmens; angelai atneša jam rankšluosčius (IX amžius)

[Šaltinio nuoroda]

Jėzus Jordano upėje įbridęs ligi kaklo. Kairėje du angelai laiko drobulę, pasirengę jį nušluostyti (XII amžius)

[Šaltinio nuoroda]

ATSIBUSKITE!