Ar tai Dievo kaltė?

„DIEVAS yra meilė“, — sakoma Biblijoje (1 Jono 4:8). Be to, jis teisingas ir kupinas gailestingumo. „Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas“ (Pakartoto Įstatymo 32:4, Brb).

Kadangi Jehova Dievas viską sukūrė, jis geba iš anksto žinoti apie bet kokią gresiančią nelaimę ir pajėgia užkirsti jai kelią. Turėdami tai omenyje ir iš Biblijos žinodami, kokios yra Dievo savybės, daugelis pagrįstai klausia, kodėl Dievas leidžia stichinėms nelaimėms įvykti. * Kaip įsitikino milijonai žmonių, kuriems tas klausimas labai rūpėjo, išsamų atsakymą yra davęs pats Dievas savo rašytiniame Žodyje (2 Timotiejui 3:16). Panagrinėkime tai plačiau.

Jie atstūmė Dievo meilę

Kaip pasakojama Biblijoje, Dievas mūsų pirmiesiems tėvams davė visa, ko reikia, kad šie džiaugtųsi laimingu gyvenimu ir jaustųsi saugūs žemėje. Paklusdami Dievo priesakui ‘daugintis ir pripildyti žemę’, jie bei jų gausėjantys palikuonys galėjo neabejoti, kad Dievas visada jais rūpinsis (Pradžios 1:28).

Deja, Adomas ir Ieva atstūmė savo Kūrėją. Jie sąmoningai nepakluso Dievui, nuspręsdami tapti nuo jo nepriklausomi (Pradžios 1:28; 3:1-6). Mūsų pirmaisiais tėvais pasekė ir diduma jų palikuonių (Pradžios 6:5, 6, 11, 12). Trumpai tariant, žmonės pasirinko būti patys sau šeimininkai ir be Dievo vadovavimo tvarkytis savo namuose, žemėje. Kadangi Dievas yra meilė ir gerbia kitų valios laisvę, jis neverčia žmonių paklusti savo valdžiai, net jeigu šių pasirinktas kelias gali būti pražūtingas. *

Vis dėlto Jehova žmonių šeimos nepaliko. Iki pat šios dienos jis „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems“ (Mato 5:45). Be to, Dievas davė žmonėms gebėjimą pažinti  gamtos ciklus, ir tos žinios kiek padeda prognozuoti ekstremalius orus bei kitus galimus pavojus, pavyzdžiui, ugnikalnių išsiveržimus.

Mokslininkams taip pat pavyko išsiaiškinti, kuriuose žemės regionuose labiau tikėtini pavojingi seisminiai ir atmosferiniai reiškiniai. Turėdamos tokią informaciją, kai kurios šalys moko gyventojus, kaip elgtis ištikus stichinei nelaimei, tobulina statybos metodus bei perspėjimo sistemas. Visa tai padeda išsaugoti žmonių gyvybes. Tačiau stichinių nelaimių kasmet daugėja. Tai vyksta dėl įvairiausių priežasčių.

Gyvenimas pavojingose zonose

Kiek žalos pridarys stichinė nelaimė, ne visada priklauso nuo gamtos jėgų stiprumo. Neretai tam daugiau įtakos turi gyventojų tankumas nelaimės vietoje. Remiantis Pasaulio banko pranešimu, daugiau nei 160-tyje šalių per ketvirtadalį gyventojų įsikūrę vietovėse, kur didelė tikimybė žūti nuo šėlstančių stichijų. „Jei vis daugiau žmonių apgyvendinsite pavojingoje zonoje, tai, kas anksčiau buvo tik gamtos reiškinys, taps stichine nelaime“, — sako mokslininkas Klausas Džeikobas iš Kolumbijos universiteto Jungtinėse Valstijose.

Padėtį dar pablogina nežabojama miestų plėtra, masinis miškų kirtimas ir tai, kad vis daugiau žemės paviršiaus padengiama betonu, kuris neleidžia susigerti krituliams. Ypač pavojingi du pastarieji veiksniai, nes dėl jų paprastai susidaro viską niokojančios purvo nuošliaužos ir kyla dideli potvyniai.

Kartais dėl žmonių netoliaregiškumo itin skaudūs būna ir žemės drebėjimo padariniai, nes dauguma žūva arba sužalojami ne dėl smūginės bangos, bet griūvant pastatams. Ne veltui seismologai turi posakį: „Ne žemės drebėjimai pražudo žmones. Tai padaro pastatai.“

Neretai aukų padaugėja ir dėl valdžių nekompetentingumo. Vienos Pietų Amerikos šalies sostinę per pastaruosius 400 metų žemės drebėjimai sugriovė tris kartus. O nuo paskutinio drebėjimo, įvykusio 1967-aisiais, gyventojų skaičius joje padvigubėjo ir dabar siekia penkis milijonus. Tačiau, kaip rašoma žurnale New Scientist, „statybų reglamento, kurio laikantis pastatai būtų saugesni, [tos šalies miestuose] apskritai nėra arba valdžia į jį žiūri pro pirštus“.

Šį teiginį gerai pailiustruoja tai, kas atsitiko Naujajame Orleane (Luizianos valstija, JAV). Miestas pastatytas žemumoje, kur didelė potvynių tikimybė. Nors jam apsaugoti buvo įrengtos dambos ir vandens siurbliai, nelaimė, kurios taip baimintasi, galiausiai užgriuvo 2005-aisiais, atslinkus uraganui Katrina. Į „dešimtmečiais duodamus perspėjimus“ žmonės arba visai nereagavo, arba „žiūrėjo atsainiai“, — rašė laikraštis USA Today.

Panašų abejingumą visuomenė rodo ir dėl visuotinio atšilimo, kuris, daugelio mokslininkų nuomone, gali sukelti dar baisesnes su atmosferos reiškiniais susijusias nelaimes ir pakelti jūros lygį. Tad akivaizdu, jog svarstant, kas kaltas dėl stichinių nelaimių, būtina atsižvelgti į politinius, socialinius ir ekonominius  veiksnius, — o su jais Dievas neturi nieko bendra. Visa tai tik patvirtina Biblijos tiesą, kad žmogus nesugeba „nustatyti krypties savo žingsniams“ (Jeremijo 10:23, Jr). Reikia turėti omenyje dar ir tai, kad dažnas linkęs nepaisyti nei gamtoje įžvelgiamų pavojaus signalų, nei valdžios perspėjimų.

Mokykitės atpažinti pavojaus ženklus

Visų pirma reikia pripažinti, kad stichinės nelaimės gali užklupti ir be jokio perspėjimo. „Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“, — rašoma Mokytojo 9:11 (Brb). Tačiau dažnai apie atsėlinančią nelaimę vienaip ar kitaip perspėja tiek pati gamta, tiek valdžios institucijos. Jei žmonės suvoks, jog artėja pavojus, tikimybė išsigelbėti bus didesnė.

Kai Simelujės salai Indonezijoje 2004-aisiais smogė cunamis, iš tūkstančių vietos gyventojų žuvo tik septyni. Žinodami, kad neįprastai toli atsitraukusi jūra yra ženklas, jog veikiausiai artėja cunamis, tai pamatę, daugelis pabėgo į salos gilumą. Reaguodami į pavojaus signalus, žmonės išsigelbėdavo ir nuo smarkių uraganų, ir nuo ugnikalnių išsiveržimų. Kadangi iš gamtos ženklų apie artėjančią nelaimę kartais galima sužinoti anksčiau, nei iš visuomenės informavimo tarnybų, vertėtų nusimanyti, į ką kreipti dėmesį gamtoje, ir būti susipažinusiam su valdžios parengta perspėjimo sistema, ypač jeigu gyvenate ten, kur stichinės nelaimės dažnos.

Deja, anot vieno vulkanologo, „žmonės linkę nepaisyti pavojaus, net kai šis akivaizdus“. Tai ypač pasakytina apie vietoves, kur perspėjimai dažnai nepasitvirtina arba paskutinį kartą nelaimė įvyko gana seniai. O dažnas tiesiog nenori palikti savo turto net tada, kai nelaimė žvelgia tiesiai į akis.

Yra šalių, kur žmonės tiesiog gyvena pernelyg skurdžiai, kad persikeltų į saugesnę vietą. Vėlgi dėl to negalima kaltinti mūsų Kūrėjo, nes skurdas liudija apie pačios žmonijos nesugebėjimą tvarkytis žemėje. Štai valdžios dažnai skiria didžiules sumas ginklavimuisi, bet menkai tesirūpina vargšais.

Vis dėlto, kad ir kokiomis sąlygomis žmonės gyventų, negalima sakyti, jog padėtis visai beviltiška. Kodėl taip tvirtiname? Daugumai prieinama pagalba, kurią Dievas yra davęs per savo rašytinį Žodį, Šventąją Bibliją. Tai išmintingi principai, padedantys išgelbėti gyvybę.

Principai, gelbstintys gyvybę

▪ Nemėginkite Dievo. „Jums nevalia mėginti Viešpaties, savo Dievo“, — rašoma Pakartoto Įstatymo 6:16 (Jr). Tikrieji krikščionys nepuoselėja nepagrįstų lūkesčių, kad Dievas visada stebuklingai juos apsaugos. Todėl, gresiant nelaimei, jie vadovaujasi įkvėptu patarimu: „Supratingas numato pavojų ir pasislepia, o neišmanėlis eina ir nukenčia“ (Patarlių 22:3, Brb).

▪ Gyvybę branginkite labiau už turtą. „Jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Luko 12:15). Daiktai, tiesa, turi tam tikrą vertę, bet žuvusiam iš jų menka nauda. Todėl tie, kas brangina gyvenimą ir vertina tarnystę Dievui, nerizikuoja gyvybe, kad išsaugotų turtą (Psalmyno 115:17).

Kai 2004-aisiais Japoniją sukrėtė požeminis smūgis, vienas vyras, vardu Tadašis, tuoj pat, nė nelaukdamas valdžios nurodymo, paliko savo namus. Gyvybė jam buvo svarbesnė už namus ir viską, kas juose. Netoliese gyvenantis Akira rašė: „Daug ar mažai patyrei žalos iš tikrųjų priklauso ne nuo to, kiek praradai turto, o nuo tavo paties požiūrio. Po žemės drebėjimo pagalvojau, jog man tai proga pradėti gyventi kukliau.“

▪ Klausykite valdžios perspėjimų. ‘Būkite klusnūs viešajai valdžiai’ (Romiečiams 13:1). Kada valdžia paskelbia evakuaciją arba duoda kokį kitą nurodymą, išmintinga paklusti. Anksčiau minėtas Tadašis nemėgino eiti į pavojingą zoną. Jis laikėsi nurodymų ir taip išvengė sužalojimų ar net mirties nuo pakartotinių požeminių smūgių.

Jeigu valdžia apie pavojų nepraneša, kiekvienam tenka pačiam nuspręsti, kaip gelbėtis, atsižvelgiant į visas aplinkybes. Kai kuriose  šalyse pareigūnai apmoko gyventojus, ką daryti ištikus nelaimei. Jei tokia informacija prieinama ten, kur jūs gyvenate, ar su ja susipažinote? Ar esate ją aptaręs su savo šeima? (Žiūrėkite rėmelį.) Daug kur pasaulyje Jehovos liudytojų bendruomenės pagal vietos filialo nurodymus parengė gelbėjimosi planus, kurie, artėjant ar ištikus stichinei nelaimei, labai praverčia.

▪ Rodykite krikščionišką meilę. Jėzus pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau“ (Jono 13:34). Žmonės, kurie kaip ir Kristus rodo pasiaukojamą meilę, daro viską, ką gali, kad padėtų kitiems pasirengti stichinei nelaimei arba jai užklupus išsigelbėti. Jehovos liudytojų bendruomenės vyresnieji kiek įmanydami stengiasi susisiekti su kiekvienu bendruomenės nariu, kad įsitikintų, ar šie saugioje vietoje, o jei ne, ar gali į tokią nusigauti. Be to, vyresnieji rūpinasi, kad visi turėtų, kas būtiniausia: geriamo vandens, maisto, drabužių, vaistų. O saugioje vietoje gyvenančios Jehovos liudytojų šeimos atveria savo namų duris nukentėjusiems bendratikiams. Tokią meilę išties galima vadinti „tobulu vienybės raiščiu“ (Kolosiečiams 3:14, NW).

Ar stichinės nelaimės, kaip kad pranašaujama, ateityje bus dar baisesnės? Galimas daiktas, tačiau tai truks neilgai. Kodėl taip tvirtiname? Todėl, kad žmonijos nepriklausomybė nuo Dievo, atnešusi tiek daug kančių, greit baigsis. Tada visą žemę ir jos gyventojus su meile valdys Jehova. Kaip matysime toliau, mūsų laukia nuostabios permainos.

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

AR ESATE PASIRENGĘS, JEI TEKTŲ EVAKUOTIS?

Niujorko nepaprastųjų padėčių kontrolės tarnyba rekomenduoja miesto gyventojams namuose, lengvai prieinamoje vietoje, nelaimės atvejui turėti patvarią, patogią kuprinę su iš anksto sudėtais būtiniausiais reikmenimis. Joje galėtų būti: *

▪ svarbių dokumentų kopijos neperšlampamame aplanke;

▪ atsarginiai automobilio bei namų raktai;

▪ kredito ir debeto kortelės bei grynų pinigų;

▪ vandens ir negendančio maisto;

▪ žibintuvėlis (-iai), AM/FM radijo imtuvas, mobilusis telefonas (jei turite), atsarginių elementų;

▪ vaistų, bent vienai savaitei, kartu su vartojimo instrukcija (tikrinkite, ar vaistų galiojimo laikas nepasibaigęs), receptai, sąrašas su gydytojų pavardėmis bei telefono numeriais;

▪ pirmosios pagalbos vaistinėlė;

▪ patvarūs, patogūs batai ir neperšlampantys drabužiai;

▪ informacija, kur susitikti ir kaip susisiekti su visais šeimos nariais, bei vietos žemėlapis;

▪ tai, kas būtina jūsų vaikui.

[Išnaša]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

USGS, David A. Johnston, Cascades Volcano Observatory