KAI kurie šiuolaikiniai religijos žinovai sako, jog Šėtonas nėra realus asmuo. Jie tvirtina, kad tai tik žmonių vaizduotės padarinys. Tokia diskusija nenauja. „Didžiausia Velnio klasta, — rašė XIX amžiaus poetas Šarlis Pjeras Bodleras, — įtikinti mus, kad jis išvis neegzistuoja.“

Ar Šėtonas realus? Jei taip, iš kur atsirado? Ar jis yra ta nematoma jėga, kuri pasaulyje sukelia visokius vargus? Kaip išvengti jo pragaištingos įtakos?

Iš Biblijos sužinome, kad Šėtonas yra tikras asmuo, gyvenantis nematomoje dvasinėje srityje (Jobo 1:6). Ši knyga atskleidžia, koks jis pagiežingas, žiaurus (Jobo 1:13-19; 2:7, 8; 2 Timotiejui 2:26). Netgi užrašytas Šėtono pokalbis su Dievu bei Jėzumi (Jobo 1:7-12; Mato 4:1-11).

Iš kur tas niekingas asmuo? Daug anksčiau nei žmogų, Dievas sukūrė savo „pirmagimį“ Sūnų, paskui pavadintą Jėzumi (Kolosiečiams 1:15). Ilgainiui buvo sukurti ir kiti „Dievo sūnūs“ — angelai (Jobo 38:4-7, Brb). Visi buvo tobuli ir dori. Tačiau vienas vėliau tapo Šėtonu.

 Šėtonas nėra vardas, duotas jam iš pat pradžių, o savybes apibūdinantis žodis. Graikiškajame originale tai reiškia „varžovas, priešininkas, kaltintojas“. Taigi šitas angelas taip vadinti pradėtas dėl to, kad tapo Dievo priešininku.

Pamažu jį užvaldė išdidumas, noras varžytis su Dievu. Šėtonas troško būti garbinamas. Kai Dievo pirmagimis Sūnus Jėzus gyveno žemėje, jis net šį bandė gundyti, kad ‘parpuolęs jį pagarbintų’ (Mato 4:9).

Šėtonas „nesilaikė tiesos“ (Jono 8:44). Jis stengėsi įteigti, kad Dievas meluoja, o iš tiesų melagis buvo pats. Ievą jis tikino, esą ši galėtų prilygti Dievui, nors iš tikrųjų pats šito siekė. Ir apgaule gavo, ko taip troško, — Ieva ėmė jį laikyti aukštesniu už Dievą. Paklusdama Šėtonui moteris jį pripažino savo dievu (Pradžios 3:1-7).

Taigi sukurstęs maištą buvęs ištikimas angelas pasidarė Dievo ir žmonių priešininku, Šėtonu. Dar jis vadinamas Velniu — taip lietuviškuose Biblijos vertimuose verčiamas graikų kalbos žodis, reiškiantis „šmeižikas“. Šitas nuodėmės pradininkas bei iniciatorius galiausiai pastūmėjo ir kitus angelus pasipriešinti Dievui (Pradžios 6:1, 2; 1 Petro 3:19, 20). Maištininku pasekę angelai nieko gero žmonijai neatnešė. Kadangi jų, kaip ir Šėtono, paskatos buvo savanaudiškos, ‘žemė prisipildė smurto’ (Pradžios 6:11; Mato 12:24).

Nusikaltėlis, stengdamasis užmaskuoti įkalčius, pagal kuriuos jį būtų įmanoma susekti, nutrina savo pirštų atspaudus. Tačiau policininkams vis tiek aišku: jeigu įvykdytas nusikaltimas, yra ir nusikaltėlis. Šėtonas, pats pirmasis galvažudys, irgi rūpinasi, kad nepaliktų jokių savo pėdsakų (Jono 8:44; Hebrajams 2:14). Kalbėdamas su Ieva, jis prisidengė gyvate. Ir šiandien jo metodai panašūs. Kad nuslėptų, kokią viskam turi galią, „netikintiems [...] apakino protus“ (2 Korintiečiams 4:4).

Tačiau Jėzus įvardijo tiesiai: būtent Šėtonas kaltas, kad taip sugedo žmonija. Jėzus pavadino jį „šio pasaulio kunigaikščiu [„valdovu“, NW]“ (Jono 12:31; 16:11). „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“, — rašė apaštalas Jonas (1 Jono 5:19). Šėtonas sėkmingai manipuliuoja žmogaus „kūno geismu, akių geismu ir didžiavimusi pragyvenimo ištekliais“ ir taip „suvedžioja visą pasaulį“ (1 Jono 2:16, Jr; Apreiškimo 12:9, Brb). Tai asmuo, kuriam paklūsta dauguma.

Pasiduodantys Šėtono įtakai, kaip kadaise Ieva, savaime tarsi pripažįsta jį savo dievu. Taigi Šėtonas yra „šio pasaulio dievas“ (2 Korintiečiams 4:4, Jr). Jam viešpataujant tarpsta veidmainystė, melas, piktadarystės, godumas, korupcija, kyla karai, daugėja kančių.

Biblija perspėja: „Būkite blaivūs, budėkite!“ Kodėl? Kadangi „jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8). Nors ši mintis verčia suklusti, guodžia patikinimas, kad „Šėtono apgauti“ bus tik tie, kurie nebudi (2 Korintiečiams 2:11).

Todėl itin svarbu pripažinti, jog Šėtonas tikrai egzistuoja, ir leistis, kad Dievas mus ‘sutvirtintų, pastiprintų’. Taip įstengsime ‘pasipriešinti Šėtonui’ ir stovėsime Dievo pusėje (1 Petro 5:9, 10).