Aš buvau sūnus palaidūnas

Papasakojo Merosas Viljamas Sandėjus

Nuo kūdikystės mane mokė mylėti Dievą, tačiau aštuoniolikos ėmiau maištauti ir išėjau iš namų. Trylika metų gyvenau kaip sūnus palaidūnas iš Jėzaus palyginimo (Luko 15:11-24). Pardavinėjau narkotikus ir vos nesužlugdžiau savo gyvenimo. Kas padėjo atsitokėti, pasikeisti ir grįžti namo?

GIMIAU 1956-aisiais krikščionių šeimoje; buvau antras iš devynių vaikų. Gyvenome Ilešos miestelyje pietvakarių Nigerijoje. Tėvas buvo išauklėtas katalikiškai, tačiau 1945 metais jo dėdė davė knygą Arpa Dievo (Dievo arfa). * Perskaitęs ją tėtis pradėjo ieškoti Jehovos liudytojų. Jis krikštijosi 1946-aisiais, o netrukus ir mama.

Iki šiol prisimenu, kaip nuoširdžiai vaikystėje tikėjau Jehovą ir kaip uoliai skelbiau apie jį su tėvais. Su manimi Bibliją studijavo tėvas. O kartais ir Alisa Obara; jos vyras tarnavo mūsų rajono keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Tėvai norėjo, kad imčiausi visalaikės tarnybos. Tačiau mama patarė pirma įgyti vidurinį išsilavinimą.

Nors man jau buvo šešiolika, pradėjęs mokslo metus iškart susidraugavau su jaunuoliais, kurie negerbė Biblijos principų. Tai buvo didžiausia klaida. Netrukus pradėjau rūkyti bei palaidai elgtis. Supratau, jog negyvenu taip, kaip mokoma per krikščionių sueigas, todėl lioviausi jas lankyti, taip pat skelbti apie Dievo Karalystę. Tėvai labai sielojosi, bet man kitų jausmai neberūpėjo.

Palieku namus

Pasimokęs porą metų išėjau gyventi su draugais netoliese. Kartais įsėlindavau į tėvų namus, griebdavau po ranka pasitaikiusį maistą ir išskuosdavau. Susikrimtęs tėvas liovėsi mokėti už mokslą vildamasis, kad susiprotėsiu.

Tačiau maždaug tuo metu man skyrė piniginę paramą — už mokslą mokėjo rėmėjas iš Škotijos. Kartais jis atsiųsdavo dovanų ir net pinigų. Bendrauti su Jehovos liudytojais nustojo dar du mano broliai. Tėvus tai smarkiai prislėgė. Mama keliskart su ašaromis prašė manęs atsitokėti. Žinoma, kamavo gėda, bet ir toliau dariau savo.

Po didmiesčius

1977-aisiais baigiau mokyklą ir susiradau darbą Lagose. Netrukus pavyko neteisėtai prasimanyti pinigų, nusipirkau taksi. Dabar, kai perkamųjų buvo daugiau, įjunkau į kvaišalus, ėmiau šėlti  naktiniuose klubuose, lankytis viešnamiuose. Tačiau gyvenimas Lagose greitai pabodo, tad 1981 metais atvykau į Londoną. Paskui persikėliau į Belgiją. Čia pradėjau mokytis prancūzų kalbos ir įsidarbinau restorane. Dirbau nepilną dieną, o didžiąją laiko dalį buvau užsiėmęs prekyba automobiliais bei elektroniniais prietaisais. Juos laivu gabendavo į Nigeriją.

Tėvas parašė Jehovos liudytojų filialui Belgijoje prašydamas pamėginti atnaujinti su manimi Biblijos studijas. Bet su atėjusiais liudytojais į kalbas nesileisdavau. Pradėjau lankyti bažnyčią, kur po pamaldų valgydavome, gerdavome ir žaisdavome įvairius sportinius žaidimus.

Tampu narkotikų prekeiviu

1982 metais į Nigeriją laivu pasiunčiau prabangų automobilį. Pats irgi atvykau į uostą, kad įsitikinčiau, jog viskas tvarkoj. Nigerijos muitininkai pastebėjo, kad muito mokesčio deklaracija padirbta, todėl mane sulaikė keturiasdešimčiai parų. Tėvas sumokėjo užstatą. Kadangi bylai išspręsti reikėjo pinigų, grįžau į Belgiją. Parsivežiau keletą prekių, taip pat kelis kilogramus marihuanos. Kai buvau išteisintas, pradėjau prekiauti narkotikais.

Sykį mane suėmė Olandijoje. Imigracijos tarnybos pareigūnai įsodino į lėktuvą, skrendantį Nigerijon. Lėktuve susipažinau su narkotikų prekeiviais ir susitarėme dėl bendradarbiavimo. 1984-ųjų sausį nuvykau į kitą Afrikos šalį. Ten šnekama prancūzų kalba ir kadangi ją mokėjau, netrukus susiradau draugų tarp policininkų, kareivių, imigracijos tarnybos pareigūnų. Jų padedami į šalį sugebėjome įvežti tūkstančius kilogramų marihuanos.

Patenku į kalėjimą

Netrukus vėl įkliuvau. Vieną kariuomenės kapitoną įkalbėjau padėti pergabenti narkotikus per tos šalies oro uostą. Tačiau atvykti jis pavėlavo, todėl mane suėmė. Žandarai kankindami taip smarkiai sumušė, jog netekau sąmonės. Jie nuvežė mane į ligoninę ir paliko mirti. Vis dėlto išgyvenau. Vėliau man pareiškė kaltinimus, nuteisė ir įkalino.

Paleistas iš kalėjimo sužinojau, kad draugas, kurio prašiau prižiūrėti namą, viską išpardavė ir dingo. Kad turėčiau iš ko pragyventi, vėl ėmiau pardavinėti marihuaną. Tačiau po dešimties dienų mane dar kartą suėmė ir įkalino trims mėnesiams. Iš kalėjimo išėjau visiškai paliegęs, arti mirties. Kažkaip sugebėjau parsikapstyti į Lagosą.

Grįžtu į „verslą“

Lagose sutikau keletą bendrų ir patraukėme į Indiją. Ten nusipirkome heroino, kurio vertė maždaug 600000 JAV dolerių. Iš Bombėjaus nukakome į Šveicariją, paskui į Portugaliją, galiausiai į Ispaniją. Kiekvienas neblogai pasipelnėme ir skirtingais keliais grįžome į Lagosą. 1984-ųjų pabaigoje pardaviau dar vieną partiją narkotikų. Troškau uždirbti milijoną dolerių ir apsigyventi Jungtinėse Valstijose.

1986 metais už visus, kiek turėjau, pinigus Lagose nusipirkau gryno heroino. Su kroviniu sėkmingai atvykau į kitą šalį, tačiau čia jis pateko į rankas godaus narkotikų prekeivio ir šis nė nemanė su manimi atsiskaityti. Baimindamasis dėl gyvybės, niekam nieko nesakęs grįžau į Lagosą. Buvau sužlugdytas — tiek finansiškai, tiek emociškai. Prisėdęs pirmą sykį susimąsčiau apie gyvenimo tikslą. „Kodėl man taip nesiseka?“ — svarsčiau.

Gręžiuosi į Dievą

Kartą naktį meldžiau Jehovos padėti. Kitą rytą į duris pabeldė senyvas vyras su žmona. Tai buvo Jehovos liudytojai. Ramiai juos išklausiau ir paėmiau žurnalą. „Mano tėvai irgi yra liudytojai, — prisipažinau. — Su manimi Bibliją studijavo Alisa Obara.“

 Vyras, kurio pavardė Ogbanefė, atsakė: „Pažįstame Obaras. Jiedu dabar tarnauja mūsų filiale Lagose.“ Ogbanefės paragino juos aplankyti. Susitikimas su Obaromis labai padrąsino. Paskui brolis Ogbanefė pradėjo studijuoti su manimi Bibliją ir aš ėmiau po truputį keistis. Ėjosi sunkiai, nes narkotikus vartojau gana ilgai ir atsisakyti jų buvo nelengva. Vis dėlto pasiryžau susitvarkyti gyvenimą.

Tačiau aplink buvo tiek pagundų! Su viliojančiais pasiūlymais vis ateidavo senų „draugų“. Vėl pradėjau rūkyti ir paleistuvauti. Viską išsakiau Dievui maldoje. Netrukus suvokiau: kadangi blogu keliu mane nuvedė draugai iš pasaulio, jie nepadės, todėl jei noriu toliau augti dvasiškai, privalau išvykti iš Lagoso. Tačiau namo grįžti gėdijausi. Galiausiai išdrįsau parašyti tėvui bei vyresniam broliui ir paklausiau, ar galėčiau parvažiuoti.

Tėvas atrašė, jog esu laukiamas, o brolis netgi žadėjo pagelbėti finansiškai. Taip po dešimties metų klajonių grįžau pas tėvus. Mane šiltai sutiko. „Dėkoju Jehovai!“ — sušuko mama. Vakare parvykęs tėvas patikino: „Jehova tau padės.“ Paskui, susibūrus visai šeimai, tėvas pasimeldė Jehovai prašydamas duoti man stiprybės vykdyti Jo valią.

Stengiuosi atsigriebti

Toliau studijavau Bibliją ir stiprėjau dvasiškai. Buvau pakrikštytas 1988-ųjų balandžio 24 dieną. Iškart pradėjau uoliai skelbti tiesą. 1989 metų lapkričio 1-ąją ėmiausi tarnauti pionieriumi — visalaikiu evangelizuotoju. 1995-aisiais sulaukiau kvietimo į dešimtą tarnybos tobulinimo mokyklos kursą Nigerijoje. O 1998 metų liepą buvau paskirtas keliaujančiuoju prižiūrėtoju — pradėjau lankyti Jehovos liudytojų bendruomenes. Po metų sutikau Rūtą. Ji tapo mano žmona bei visur mane lydėjo.

Kiti namiškiai irgi augo dvasiškai. Vienas iš mano brolių, anksčiau liovęsis tarnauti Jehovai, sugrįžo prie tikrojo Dievo ir buvo pakrikštytas. Džiaugiuosi, kad tėtis spėjo visa tai pamatyti. Jis džiugiai tarnavo tarnybiniu padėjėju iki pat mirties 1993 metais — tada jam buvo septyniasdešimt penkeri. Mama ir toliau uoliai tarnauja Jehovai Ilešoje.

Ieškodamas turtų apkeliavau šešiolika Europos, Azijos ir Afrikos valstybių, tačiau patyriau tik daugybę kančių (1 Timotiejui 6:9, 10). Pagalvojus apie praėjusias dienas, darosi liūdna, jog gražiausius jaunystės metus išeikvojau narkotikams bei palaidai gyvendamas. Gailiuosi, kad įskaudinau Jehovą Dievą bei saviškius. Tačiau dėkoju Dievui, jog nepražuvau ir atsitokėjau. Esu pasiryžęs likti jam ištikimas ir tarnauti amžinai.

[Išnaša]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Maištingas paauglys

[Iliustracija 15 puslapyje]

Krikšto dieną

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su žmona Rūta