VOS prieš keletą metų atrodė, jog teroro išpuolių pasitaiko tik tam tikrose vietose, kaip antai Šiaurės Airijoje, baskų krašte Ispanijos šiaurėje bei atskiruose Vidurio Rytų regionuose. Dabar, ypač po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios, kai Niujorke buvo sugriauti bokštai dvyniai, terorizmas išplito po visą pasaulį sudrebindamas nuostabaus grožio Balio salą, Madridą, Londoną, Šri Lanką, Tailandą ir netgi Nepalą. Tačiau šis reiškinys nėra naujas. Ką reiškia žodis „terorizmas“?

Terorizmu laikomi „atskiro asmens arba asmenų grupės neteisėti smurtiniai veiksmai, nukreipti prieš žmones ar nuosavybę, arba grasinimai imtis tokių veiksmų, dažniausiai siekiant ideologinių ar politinių tikslų. Tuo norima įbauginti visuomenę ar valdžią arba daryti spaudimą“ (The American Heritage Dictionary of the English Language). Tačiau terorizmo tema rašiusi Džesika Stern pažymi: „Besigilindami į terorizmo klausimus, randame daugybę [šios sąvokos] apibrėžimų. [...] Bet esminiai požymiai, pagal kuriuos terorizmą galima atskirti nuo kitų smurto formų, yra tik du.“ Kokie? „Pirma, terorizmas yra nukreiptas prieš civilius. [...] Antra, teroristai smurtauja siekdami įvaryti baimės — neretai jiems tai daug svarbiau nei pridaryti tiesioginės žalos. Taigi, kitaip nei paprastoms žudynėms ar užpuolimams, terorizmui būdingas siekis sukelti baimę.“

Pirmojo amžiaus Judėjoje viena smurtininkų grupė, zelotai, siekė atgauti žydų nepriklausomybę nuo Romos. Aršiausi iš jų buvo sikarijai, arba durklininkai, taip pavadinti dėl to, kad po drabužiais nešiodavosi durklą. Per šventę Jeruzalėje sikarijai įsimaišydavo į minią ir perpjaudavo priešui gerklę arba suvarydavo durklą į nugarą. *

 66 m. e. m. grupė zelotų užgrobė Masados tvirtovę netoli Negyvosios jūros. Jie išžudė romėnų įgulą, įsikūrė toje viršukalnės tvirtovėje ir iš ten rengdavo išpuolius prieš romėnų karines pajėgas. 73 m. e. m. Devintasis romėnų legionas, vadovaujamas Flavijaus Silvos, Masadą atsikovojo, bet zelotams taip ir neatkeršijo. Pasak vieno to meto istoriko, užuot pasidavę romėnams,  960 žmonių — visi, išskyrus dvi moteris ir penkis vaikus, — nusižudė.

Kai kas zelotų maištą laiko šiandieninio terorizmo pradžia. Tiesa tai ar ne, nuo tada terorizmas žmonijos istorijoje yra palikęs gilų pėdsaką.

Pradedant 1095-aisiais kryžiuočiai du šimtmečius nuolat rengdavo žygius iš Europos į Vidurio Rytus. Jiems priešinosi Azijos ir Šiaurės Afrikos musulmonų karinės pajėgos. Abi priešiškos pusės troško valdyti Jeruzalę ir stengėsi įgyti pranašumą. Per nesibaigiančius mūšius šitie „šventieji kariai“ kalavijais bei kovos kirviais kapojo vieni kitus į gabalus. Jie žudė net tuos, kurie paprasčiausiai pasitaikydavo jų kelyje. XII amžiaus dvasininkas Viljamas iš Tyro kryžiuočių įžengimą į Jeruzalę 1099-aisiais aprašė taip:

„Jie žygiavo gatvėmis su kalavijais ir ietimis ir be gailesčio žudė visus iš eilės: vyrus, moteris, vaikus. [...] Nukautųjų gulėjo tiek daug, kad nebebuvo įmanoma jų aplenkti. Neliko nieko kito, kaip lipti per lavonus. [...] Kraujas tiesiog sruvo nutekamaisiais grioviais, o miestas buvo nuklotas žuvusiųjų kūnais. *

Vėlesniais šimtmečiais teroristai ėmėsi sprogmenų ir šaunamųjų ginklų, todėl jų veiksmų padariniai pasidarė dar pražūtingesni.

Daugelio istorikų manymu, 1914-ųjų birželio 28-oji — posūkis Europos istorijoje. Vienas jaunuolis, kai kurių laikomas didvyriu, nušovė Austrijos sosto įpėdinį erchercogą Francą Ferdinandą. Tai buvo kibirkštis, įžiebusi Pirmąjį pasaulinį, arba Didįjį, karą, kuris nusinešė dvidešimt milijonų gyvybių.

Po kurio laiko įsiplieskė Antrasis pasaulinis karas. Tuo laikotarpiu koncentracijos stovyklose, per lėktuvų antskrydžius ir keršto akcijas daugiausiai kentėjo nekalti žmonės. Karui pasibaigus, teroristai žudyti nesiliovė. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Kambodžos žudynių laukuose užgeso daugiau nei milijonas gyvybių. O Ruanda tebėra sukrėsta to paties amžiaus paskutiniojo dešimtmečio skerdynių, per kurias žuvo per 800000 žmonių.

Nuo 1914 metų iki mūsų dienų daugelyje šalių siaučia nežabotas teroras. Tačiau kai kurie šiandien elgiasi taip, tarsi istorijos pamokos būtų nieko vertos. Per nesibaigiančius išpuolius šimtai žmonių žūsta, tūkstančiai suluošinami, milijonams atimama teisė į dvasios ramybę ir saugumą. Prekyvietėse sprogsta bombos, iki pamatų sudeginami kaimai, prievartaujamos moterys, į nelaisvę paimami vaikai, žūsta žmonės. Nepaisant įstatymų ir visuotinio pasmerkimo, šitie žiaurumai nesiliauja. Ar yra vilčių, kad kada nors terorizmo nebebus?