Kodėl daugelį nuolat lydi baimė?

ŽEMĖJE tvyro baimės atmosfera. Ji veikia kone kiekvieną, net jei dažnai to ir nepastebime. Iš kur tai? Kas verčia su nerimu gūžtis vos tik išėjus į gatvę? Kodėl daugeliui nebesaugu darbe? Kodėl tėvai baiminasi kur nors išleidę vaikus? Ko baimė kausto net savo namuose?

Žinoma, priežasčių nemažai, bet mes aptarsime keturias: smurtą miestuose, seksualinį priekabiavimą, prievartavimus ir smurtą namuose, nes tai šiandien bene aktualiausia. Pradėkime nuo smurto miestuose, kur dabar susitelkę beveik pusė žmonių.

Kas dedasi miestuose?

Pirmieji miestai greičiausiai buvo pastatyti apsaugai, bet dabartiniai jau yra pavojingos zonos. Kas seniau galėjo tapti priebėga, šiandien gąsdina. Miestų centrai, kur knibždėte knibžda žmonių, — ideali vieta plėšikams, o į kai kuriuos menkai apšviestus rajonus, saugomus gal tik vieno kito policininko, baisu net užsukti.

 Išties bijoti yra ko — nuo smurtautojų rankos žūsta begalė žmonių. Vieno Pasaulinės sveikatos organizacijos pranešimo duomenimis, šitaip kasmet prarandama 1,6 milijono gyvybių. Afrikoje iš 100000 gyventojų per metus apytikriai 60,9 mirė smurtine mirtimi.

Šiandien bijoma žmonių, organizacijų, pavojingomis tapo įprastos vietos, o juk anksčiau visa tai nekėlė net minties apie kokią nors baimę. Pavyzdžiui, nebesaugu mokyklose, parduotuvėse, pasilinksminimo vietose, nes ten įvykdoma daugybė nusikaltimų. Neretai nuvilia ir tie, iš kurių tikimasi paramos: religiniai vadovai, socialiniai darbuotojai, pedagogai. Iš pranešimų sužinoję apie pastarųjų blogą elgesį su vaikais, tėvai nebesiryžta savo atžalų palikti kitų globai. Paprastai žmonės viltis deda į policiją, bet yra miestų, kuriuose piktnaudžiaujantys valdžia, korumpuoti policininkai nebestebina. O apie tam tikrų šalių „saugumo pajėgas“ telikę slogūs prisiminimai iš pilietinio karo, kada kariškių išvesti artimieji nebegrįžo. Todėl ne vienoje valstybėje policininkai bei kareiviai, užuot rūpinęsi saugumu, tik įvaro dar didesnę baimę.

Knygoje Citizens of Fear—Urban Violence in Latin America rašoma: „Lotynų Amerikos šalių sostinėse, kur gyventi itin pavojinga, tvyro nuolatinė baimė. Ten smurtine mirtimi kasmet miršta maždaug 140 tūkstančių žmonių, o tiesiogiai arba netiesiogiai prievartą patiria kas trečias miestietis.“ Beje, ir kitur sostinėse dažnai vyksta politiniai protestai. Jiems peraugus į riaušes, kai kas tuo pasinaudoja ir puola plėšti parduotuves, taip sukeldami dar didesnį chaosą. Todėl turint verslą mieste bet kada galima tapti tūžmingos minios auka.

Daugelyje šalių pasipiktinimą kelia milžiniška praraja tarp turtingųjų ir vargšų. Negalintys išbristi iš skurdo plėšia visuomenės elitą. Tai ne tik pavienių miestų problema. Padėtis veikiau primena uždelsto veikimo bombą, kuri tikrai sprogs, — tik nežinia kada.

Tačiau baimę sėja ne tik vagys ir maištininkai. Yra ir kitų nerimą keliančių dalykų, kurie baimės atmosferą daro dar slogesnę.

Seksualinio priekabiavimo siaubas

Milijonams moterų užkabinėjimai švilpavimu, nepadoriais gestais ir gašlūs žvilgsniai — kasdienis slogutis. Žurnale Asia Week rašoma: „Apklausų duomenimis, Japonijoje ketvirtadalis moterų viešose vietose patyrė seksualinį priekabiavimą, 90% tokių incidentų įvyksta traukiniuose. [...] Atsakomųjų veiksmų ėmėsi tik 2% nukentėjusiųjų. Dauguma paaiškino, jog tylėti verčia baimė.“

Šita problema itin paaštrėjo Indijoje. „Vos išėjusi iš namų moteris ima nerimauti, — aiškina viena žurnalistė. —  Kiekviename žingsnyje ji žeminama ir girdi nepadorias replikas.“ Iš vieno Indijos miesto, kurio gyventojai didžiuojasi, kad jo gatvėse palyginti saugu, gautas toks pranešimas: „[Šio miesto] problema ne gatvės, o įstaigos. [...] 35 procentai apklaustų moterų teigė, kad prie jų seksualiai priekabiauja darbovietėje. [...] 52 procentai sakė, jog dėl to mieliau renkasi kitą, kad ir mažiau apmokamą, darbą [...] moteriškame kolektyve.“

Baimė būti išprievartautai

Moterys baiminasi ne tik to, kas žemina jų orumą. Kartais kabinėjamasi norint išprievartauti. Suprantama, išžaginimas yra nusikaltimas, daugeliui baisesnis net už nužudymą. Pasitaiko, kad moteris viena atsiduria nesaugioje vietoje. Pamato nepažįstamą ar įtartiną vyrą ir širdis apmiršta. Tuomet karštligiškai bando įvertinti padėtį: „ką jis darys? kur bėgti? gal šauktis pagalbos?“ Panašūs nutikimai pamažu ardo moters sveikatą. Nemažai žmonių dėl tokio pavojaus nenori gyventi mieste arba stengiasi ten nevažiuoti.

„Baimė, nerimas ir susirūpinimas daugelį miestiečių moterų lydi kasdien, — rašoma knygoje The Female Fear. — Kad netaptų prievartautojų aukomis, jos visada turi būti akylos ir pasirengusios veikti. Tai verčia įsitempti, jei kas nors per arti eina iš paskos, ypač vakare. [...] Iš tokios būsenos moterys niekada neišsivaduoja visiškai.“

Smurtą patiria daug moterų, bet jo bijo kone visos. Jungtinių Tautų leidinyje The State of World Population 2000 rašoma: „Pasaulyje mažiausiai trečdalis moterų mušamos, verčiamos turėti lytinius santykius arba skriaudžiamos kitaip. Dažniausiai skriaudėjai būna kas nors iš pažįstamų.“ Ar baimės atmosfera tvyro ir namuose?

Baimė persekioja ir namuose

Kita paplitusi blogybė — kad daugelyje šeimų žmonos verčiamos paklusti smurtu. Deja, tai dažniausiai nutylima ir daug kur tik visai neseniai buvo pripažinta nusikaltimu. Kaip teigiama viename pranešime, „Indijoje bent 45 procentai moterų gauna nuo vyro antausių, yra spardomos arba kitaip mušamos“. Smurtingas sutuoktinio elgesys kelia didelį pavojų moterų sveikatai visame pasaulyje. Jungtinių Valstijų Federalinis tyrimų biuras praneša, jog namuose 15—44 metų amžiaus moterų traumuojama daugiau, negu per automobilių avarijas, apiplėšimus ir išprievartavimus kartu paėmus. Taigi toks smurtas kur kas pavojingesnis nei atsitiktiniai ginčai, kurie baigiasi antausiais. Nemažai moterų savo namuose bijo būti sužalotos arba net nužudytos. Kanadoje atlikta apklausa parodė, jog trečdalis tų, kurios namie patyrė smurtą, ne kartą baiminosi dėl gyvybės. Jungtinėse Valstijose du tyrinėtojai priėjo prie tokios išvados: „Moterims namai — pati pavojingiausia vieta, ten jų laukia žiaurumas ir kančios.“

Kodėl tiek daug moterų gyvena su smurtautoju? Ne vienas stebisi: „kodėl jos neieško pagalbos? kodėl jo nepalieka?“ Dažniausiai bijo. Paprastai piktavalis vyras valdo žmoną kumščiu, o paskui grasindamas užmušti priverčia tylėti. Jeigu moteris sukaupusi drąsą ir paprašo kieno nors pagalbos, ne visada jos sulaukia. Mat netgi tie, kurie prievarta apskritai bjaurisi, vyrų  smurtą neretai laiko mažmožiu, jį ignoruoja arba pateisina. Be to, vyras, toks žiaurus namuose, kitur neretai atrodo patrauklus, todėl draugai negali patikėti, kad jis kelia ranką prieš žmoną. Nesuprastos ir neturėdamos, kur bėgti, skriaudžiamos žmonos mato, kad nelieka nieko kita, kaip gyventi baimėje.

O jeigu kurios palieka namus, kartais vis tiek neturi ramybės — jas nuolat persekioja. Neseniai Šiaurės Amerikoje, Luizianos valstijoje, apklausus daugiau kaip 1000 tokių bėglių, paaiškėjo, kad 15 procentų iš jų buvo persekiojamos. Tik įsivaizduokite, ką toms moterims teko iškęsti. Kad ir kur eitų, netoliese vis išdygsta grasintojas. Jis skambina, seka, stebi, laukia. Tai tikras terorizavimas! Beje, toks žmogus gali pasikėsinti ir į savo aukos kambarinį gyvūnėlį.

Galbūt šito nepatyrėte. Bet kiek baimė skverbiasi ir į jūsų kasdienį gyvenimą?

Ar baimė pakeičia jūsų gyvenimą?

Gyvendami baimės prisotintoje atmosferoje, galbūt net neįtariame, kokią įtaką tai daro mūsų kasdieniams sprendimams. Kiek baimė paveikia jūsų gyvenseną?

Ar bijodamas smurto jūs arba kas nors iš namiškių vengia sutemus eiti namo vienas? Ar bijote sėsti į viešąjį transportą? Ar rinkdamiesi darbą atsižvelgiate, kiek bus pavojinga važinėti į darbovietę? O gal apsisprendimui turi įtakos, kad baiminatės bendradarbių arba kitų žmonių, su kuriais tektų turėti reikalų? Ar baimė daro įtaką jūsų visuomeniniam gyvenimui arba mėgstamų pramogų pasirinkimui? Gal bijodami išgėrusių žmonių ir nenuspėjamos minios geriau neinate į kokius sporto renginius, koncertus? Ar yra ko bijoti ir mokykloje? Tėvų nerimas, kad jų vaikai netaptų nusikaltėliais, dažnai lemia, į kokią mokyklą juos leisti, ir tikrai suprantama, kodėl daug kas savuosius po pamokų parsiveža automobiliu, nors šie galėtų grįžti pėsčiomis arba viešuoju transportu.

Iš tikrųjų baimė žmones tiesiog kausto. Bet smurto bijoma kone nuo pat žmonijos istorijos pradžios. Tad ar gyvenimas be baimės tikėtinas? O gal yra svari priežastis laukti ateities, kada nieko nereikės bijoti?