Gydytojai patiria stresą

„Jauna pora atėjo su viltimi, kad pagelbėsiu jų naujagimiui. Kai apžiūrėjau kūdikį, man suspaudė širdį. Supratau, kad nieko neįmanoma padaryti. Ar galite įsivaizduoti, kaip sunku buvo pasakyti šiems jauniems tėvams, kad jų sūnus niekada nematys? Juos išleidęs likau prislėgtas. Bet tuoj pat į kabinetą įėjo kitas pacientas, tikėdamasis, kad jį priimsiu su šypsena. Tai nepakeliama“ (chirurgas oftalmologas iš Pietų Amerikos).

PAPRASTAI ligonis ateina pas gydytoją ne tam, kad galvotų apie jo problemas. Jis susirūpinęs savo negale ir tikisi pagalbos. Taigi retas suvokia, kokią didžiulę įtampą kasdien patiria patys gydytojai.

Žinoma, su įvairiais sunkumais susiduria ir kitų profesijų žmonės — ne tik medikai. Tačiau turėti su gydytojais reikalų tenka kone kiekvienam, todėl yra gerai pasistengti suprasti, kokį nuolatinį stresą jie patiria ir kaip tai juos veikia.

Pratintis prie įtempto gyvenimo gydytojai pradeda labai anksti — dar tik rengdamiesi medicinos studijoms. Bet tikrieji išbandymai užklumpa jau prasidėjus mokslams. Laikui bėgant su patirtimi gali keistis būsimojo mediko jausmai, net pats charakteris.

Medicinos studijos — sukrečianti patirtis

Gal jau pirmąją savaitę studentai emocinį sukrėtimą patiria lankydamiesi prozektoriume, kur daromi skrodimai. Iki tol daugelis lavono gal net nėra matę. Nuogi, raukšlėti kūnai su atvertais vidaus organais — gana atstumiantis reginys. Bet studentai turi mokytis savitvardos. Todėl dažnai griebiasi humoro — kiekvienam lavonui sugalvoja šmaikštų vardą. Tai, kas pašaliečiui atrodo  baisiai beširdiška ir nepagarbu, studentams, kurie stengiasi apie lavoną negalvoti kaip apie buvusį asmenį, yra tiesiog būtinybė.

Paskui prasideda praktika ligoninėje. Daugelį žmonių susimąstyti apie gyvenimo trumpumą aplinkybės priverčia gal tik sulaukus vidutinio amžiaus. Bet medicinos studentai akis į akį su mirtimi ir nepagydomomis ligomis susiduria pačioje jaunystėje. Vienas jų savo pirmuosius įspūdžius ligoninėje apibūdino kaip „tiesiog šlykščius“. Be to, tiek turtingų, tiek skurdžių šalių studentus labai prislegia, kai jie pirmą kartą suvokia, kaip dažnai ligoniai negauna reikalingo gydymo dėl lėšų stygiaus.

Kaip jauni, tik ką baigę mokslus gydytojai kovoja su stresu? Dažnas medicinos personalo darbuotojas jaučia būtinybę emociškai atsiriboti nuo pacientų juos nuasmenindamas. Užuot taktiškai pasakęs apie laukiantį žmogų, galbūt mesteli: „Daktare, antrame kabinete lūžusi koja.“ Nesuvokiant tokio kalbos stiliaus priežasties šitokia frazė gali nuskambėti keistokai.

Užuojauta gali išsekinti

Gydytojai paruošti kaip mokslininkai, bet daugumai didesnę darbo laiko dalį tenka bendrauti su pacientais. Kai kurie jaučiasi tam emociškai nepasirengę. Kaip minėta įžangoje, vienas iš sunkiausių dalykų yra pranešti pacientui sielvartą keliančią žinią. Kai kuriems tai daryti tenka kasdien. Kritišku momentu daugelis žmonių linkę išlieti sielvartą ir tikisi, kad gydytojas išklausys. Kontaktas su nerimaujančiais, būgštaujančiais asmenimis kartais gydytoją labai išsekina. Šiai būsenai duotas net specialus pavadinimas — empatinis nuovargis.

Prisimindamas pirmuosius darbo metus vienas šeimos gydytojas iš Kanados rašė: „Darbas užgožė viską: ieškantiems pagalbos reikia mano laiko, kenčiantiems — nuraminimo, sergantiems — gydymo, atkaklieji įkyriai siekia savo; žmonės ateina pas mane, žmonės primygtinai reikalauja, kad atvykčiau pas juos, žmonės skambina į namus — net kai jau būnu atsigulęs. Žmonės, žmonės, žmonės. Norėjau jiems padėti, bet tai buvo virš mano jėgų“ (Džono V. Holando A Doctor’s Dilemma).

Ar metams bėgant įtampa sumažėja? Paprastai didėjant darbo patirčiai didėja ir atsakomybė. Dažnai lemtingus sprendimus tenka priimti akimirksniu, galbūt neturint pakankamai informacijos. „Kai buvau jaunas, dėl to nesijaudindavau, — aiškina vienas gydytojas iš Britanijos, — panašiai kaip jaunuoliai nesijaudina neatsargiai vairuodami. Bet su metais gyvybę brangini vis labiau. Dabar priimdamas sprendimus nerimauju daug daugiau nei kada nors anksčiau.“

Kaip stresas veikia gydytojus? Įpratę emociškai atsiriboti nuo pacientų, jie gali pradėti panašiai elgtis ir šeimoje, o tai atsiliepia tarpusavio  santykiams. To išvengti kartais būna sunku. Kita vertus, kai kurie gydytojai pacientams nepaprastai atjautūs. Bet kiek jie gali sau leisti gyventi kitų bėdomis, kad nepervargtų? Tai — gydytojų dilema.

„Sunkūs“ pacientai

Paklausti apie stresą, kurį sukelia santykiai su ligoniais, gydytojai dažniausiai kalba apie sunkaus būdo pacientus. Gal ir jūs pažįstate panašių žmonių.

Vienas gaišina gydytoją šnekėdamas apie neesminius dalykus ir niekaip nesugeba tiksliai paaiškinti savo negalavimų. Kitas reikalauja daug dėmesio — kviečiasi gydytoją naktį arba savaitgalį, nors padėtis nėra kritiška, arba reikalauja gydymo, kurio specialistas nelinkęs rekomenduoti. Taip pat yra nepasitikinčių pacientų. Kai kurie ieško informacijos apie savo ligą, pavyzdžiui, internete — ir tai galbūt naudinga. Bet taip gilindamiesi kartais ima nebepasitikėti gydytoju, pas kurį ateina konsultuotis. Galbūt šis, išklausęs, ką asmuo išsiaiškino, neturi laiko aptarinėti visų argumentų už ir prieš. Bet paciento nepasitikėjimas ir nenoras laikytis duotų nurodymų gydytoją gniuždo. Galiausiai — nekantrūs pacientai. Jie atsisako gydymo anksčiau, nei galėjo  pasijusti vaistų poveikis, ir galbūt ieško patarimo kitur.

Tačiau kai kuriose šalyse didžiausią įtampą gydytojams sukelia ne pacientai, bet teisininkai.

Gynybos taktika medicinoje

Iš daugelio šalių pranešama apie vis dažnėjančias bylas dėl gydytojų aplaidumo darbe. Kai kurie teisininkai siekdami pasipelnyti suformuluoja nerimtus kaltinimus. „Dėl to stulbinamai padidėjo gydytojų atsakomybės draudimo įmokos, — aiškina Amerikos medikų asociacijos prezidentas. — Šie teismo procesai sukelia ir kitokių vargų. Nepagrįstas ieškinys gydytojui padaro daug žalos: kamuoja gėdos jausmas, prarandamas laikas, ... patiriamas stresas ir nerimas.“ Būta net savižudybės atvejų.

Todėl nemažai medikų jaučia būtinybę apie save pagalvoti iš anksto ir, užuot priėmę sprendimus, kurie būtų geriausi pacientui, elgiasi taip, kad prireikus galėtų apsiginti teisme. „Medicinos praktika, kai laikomasi gynybos taktikos, tampa įprasta“, — rašoma mėnraštyje Physician’s News Digest.

Patirdami vis didesnę įtampą, daugelis gydytojų klausia savęs, kas bus toliau. To paties klausia ir diduma pacientų, matydami, kad, nepaisant medicinos mokslo pasiekimų, kai kurios sunkios ligos vis plinta. Kitame straipsnyje skaitykite apie tikrą kitokios ateities viltį, kurią gali įgyti tiek gydytojai, tiek pacientai.

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

BENDRADARBIAUKITE SU GYDYTOJU

1. Kalbėdamas su gydytoju taupykite jo laiką. Iš anksto apgalvokite, kaip trumpai ir aiškiai išsakysite savo problemą pradėdamas nuo to, kas svarbiausia.

2. Nesant būtino reikalo nesikreipkite į gydytoją nedarbo metu.

3. Būkite kantrus. Teisingai diagnozei nustatyti ir gydyti reikia laiko.

[Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

‘NET ĮPRASTI ATVEJAI TEIKIA PASITENKINIMO’

„Čia gydytojo darbas visiškai kitoks nei labiau išsivysčiusiuose regionuose. Pas mus į specialybės mokymąsi žiūrima kaip į galimybę išvengti skurdo, taigi studijuoti mediciną populiaru. Bet gydytojų daug, o darbo vietų mažai. Todėl uždarbis menkas. Mokėti gydytojui už privačią konsultaciją išgali nedaug kas. Dirbu senoje ligoninėje prakiurusiu stogu, turiu tik pačią būtiniausią įrangą. Mūsų personalas — du gydytojai ir penkios slaugytojos. Aptarnaujame 14000 žmonių.

Kartais ligoniai mano, kad jų tinkamai neapžiūriu, bet kai laukia dar 25 pacientai, ilgai konsultuoti nėra kada. Vis dėlto jaučiu pasitenkinimą, kai pavyksta išgydyti net ir įprastus negalavimus. Pavyzdžiui, motinos dažnai atveda išsekusius nuo blogos mitybos, diarėja sergančius vaikus, kurių organizmas netekęs daug vandens. Mažylių akys apsiblaususios, jie sunerimę. Man tereikia paaiškinti motinai, kaip vartoti druskas, padedančias aprūpinti organizmą vandeniu, vaistus nuo parazitų ir antibiotikus. Vaistai padaro savo ir vaikas pradeda valgyti. Po savaitės jį jau sunku atpažinti — akys švyti, šypsosi, linksmas. Aš ir norėjau būti gydytoju, kad patirčiau tokį džiaugsmą.

Padėti sergantiems svajojau nuo vaikystės. Bet gydymo praktika pakeitė mane taip, kaip nesitikėjau. Mačiau žmones, mirštančius dėl to, kad neturėjo net to trupučio pinigų vaistams, kurie būtų išgelbėję gyvybę. Kad nepalūžčiau, turėjau užslopinti savo jausmus. Tik tuomet, kai iš Biblijos man parodė, kokia visų kančių priežastis, supratau, jog Dievas yra atjautus, ir pats atgavau gebėjimą kitus užjausti. Vėl galėjau verkti.“

[Iliustracijos]

Dr. Markas Bijagas darbuojasi Amazonės baseine, viename nuošaliame Bolivijos miestelyje