„Jehova, tu mane suradai!“

Papasakojo Neli Lens

„Ar jūs — Jehovos liudytojai?“ — paklausiau dviejų vyrų, atėjusių į mūsų namus. „Taip“, — atsakė šie. „Aš irgi!“ — sušukau. Buvau vos 13 metų. Sueigų Karalystės salėje nelankiau ir mano tėvai nebuvo Jehovos liudytojai. Kodėl tad šitaip pasakiau?

JEIGU ne Jehovos liudytojai, tikriausiai nebūčiau gimusi. Mama pastojo būdama vos 17-os. Tuo metu ji gyveno Monrealyje (Kvebeko provincija, Kanada). Šeima vertė pasidaryti abortą. Ji sutiko.

Būtent dėl to mama vienai dienai išsiprašė iš darbo. Jos viršininkė, Jehovos liudytoja, matyt, suprato, kam pavaldinei prireikė laisvos dienos. Moteris trumpai paaiškino mamai, kokia brangi yra gyvybės dovana. (Psalmyno 139:13-16) Pakeliui į kliniką mama apmąstė tuos žodžius ir nusprendė aborto nedaryti, bet 1964-aisiais mane, tik gimusią, atidavė į našlaičių prieglaudą.

Pirmoji pažintis su Biblijos tiesa

Buvau maždaug dvejų metukų, kai mama su vyru, už kurio buvo neseniai ištekėjusi, pasiėmė mane iš prieglaudos. Kol gyvenome Sen Margerit diu Lak Masone, tėvai pradėjo su Jehovos liudytojais studijuoti Bibliją ir lankyti susirinkimo sueigas. Tačiau netrukus persikėlėme į Buabrijaną ir studijos nutrūko.

Po kelerių metų jos vėl buvo atnaujintos. Atidžiai klausydavausi, kas buvo kalbama apie Biblijos teikiamą viltį — žemės rojų. (Luko 23:43, NW) Labai pamilau Jehovą.

Tačiau kartą mama pasakė, kad jie studijas su liudytojais nutraukė ir daugiau į Karalystės salę nebeisime. Iš pradžių apsidžiaugiau. Man, aštuonerių metų mergaitei, sueigos kartais labai prailgdavo. Bet tą vakarą panorau kreiptis malda į Jehovą ir sunerimau, kad jis gali neišklausyti.

Kito sekmadienio popietę pamačiau kaimynus, Jehovos liudytojus, išeinančius į Karalystės salę. Puoliau į ašaras ir Dievą klausiau: „Kodėl jų vaikai gali eiti į sueigas, o aš — ne?“ Vis dėlto kokie teisingi pasirodė Psalmyno 33:18 (Brb) žodžiai: „Štai Viešpaties akis stebi tuos, kurie Jo bijo, kurie laukia Jo gailestingumo.“

Vėl Karalystės salėje

Po trijų savaičių aplankiau kaimynų vaikus ir jų mamai, Lilianai, pasakiau, kad noriu lankyti sueigas. Ši paaiškino, jog tai neįmanoma, nes mano mama nepageidauja turėti nieko bendra su Jehovos liudytojais. Tačiau nesilioviau prašiusi. Tada kartu nuėjome pas mus ir ji mamos paklausė, ar galėčiau eiti drauge. Mano nuostabai, mama leido. Dar pasakė, kad sueigose pasimokysiu teisingų principų. Taigi eidavau kas sekmadienį.

 Tai truko maždaug trejetą metų. Bet kai man sukako vienuolika, tėvai išsiskyrė ir mudvi su mama išvykome gyventi kitur. Ryšį su Jehovos liudytojais vėl praradau.

Netikėtas susitikimas

Kartą, man besėdint ant mūsų namo laiptų, priėjo du liudytojai, Edis Besonas bei Donas Fišeris, ir paklausė, ar namie tėvai. Kai pasakiau, kad nėra, vyrai apsisuko eiti. Bet sulaikiau juos ir tada įvyko pokalbis, minėtas straipsnio pradžioje.

Suprantama, tiedu vyrai nustebo išgirdę, kad laikau save Jehovos liudytoja. Viską paaiškinau ir paprašiau, kad sugrįžtų pas mus šį vakarą. Kai pasakiau, kad ateis liudytojai, mama labai sunerimo, pareiškė jų neįsileisianti ir nutarė išvis dingti iš namų dar prieš jiems ateinant. Su ašaromis maldavau pasilikti. Mamai besirengiant išeiti pasigirdo skambutis. Už durų stovėjo Edis Besonas. Tik įsivaizduokite, kaip apsidžiaugiau, kai mama sutiko iš naujo studijuoti Bibliją!

Pagaliau vėl galėjau lankyti susirinkimo sueigas! Tačiau neprabėgus nė metams mama studijas nutraukė. Šį kartą man uždraudė palaikyti bet kokius ryšius su Jehovos liudytojais ir išmetė visus, kokius tik rado, jų leidinius. Bet man pavyko paslėpti Bibliją, giesmyną, du tomus įrištų Sargybos bokštų, du Jehovos liudytojų metraščius ir knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. * Kadangi labai mylėjau Jehovą, per paskutines studijas pasiteiravau Edžio Besono, ką daryti. Jis paskatino studijuoti savarankiškai, dažnai melstis ir patikino, kad Jehova manimi pasirūpins. Tuo laiku buvau maždaug 14 metų.

Pati rengiu „sueigas“

Nuo to laiko kas sekmadienį eidavau į savo kambarį ir įsivaizduodavau esanti sueigoje. Pradžioje ir pabaigoje sugiedodavau „Žvelk į apdovanojimą!“, nes tai buvo vienintelė Karalystės giesmė, kurią mokėjau atmintinai. Ir dabar ją giedodama negaliu sulaikyti ašarų. Taip pat iš Sargybos bokšto tomų išstudijuodavau kokį nors straipsnį. „Sueigą“ užbaigdavau malda. Todėl, nors ir nebendravau su liudytojais, jaučiau, kad Jehova netoli manęs.

Kai man suėjo septyniolika, su mama persikėlėme į Monrealį. Tai buvo sunkūs metai, nes namuose labai trūko meilės.

Mane surado!

Vieną dieną mama iš Jehovos liudytojų gavo knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje. Parėjusi namo pamačiau ją ant stalo ir pradėjau sklaidyti. Išvydusi Jehovos vardą pravirkau ir ėmiau tyliai melstis: „Jehova, tu mane suradai!“

Turėjau kaip nors susisiekti su krikščionimis broliais bei seserimis. Bet kaip tai padaryti? Mama pasakė, kad vienas netoliese gyvenantis žmogus galbūt yra Jehovos liudytojas. Todėl eidama į darbą užsukau ten ir paspaudžiau durų skambutį. Atsiliepė užsimiegojęs vyriškis. Jis labai nustebo, kai pasakiau, jog esu Jehovos liudytoja ir noriu pasikrikštyti! Tas brolis pasirūpino, kad sesuo Josė Miron su manimi studijuotų Bibliją. Bet mama pasipriešino ir šį kartą. Ji pasakė, jog tapti liudytoja galėsiu tik kai sulauksiu 18-os.

Siūlymas „nusipirkti“ šeimą

Mano darbdavys pastebėjo, kad gyventi namuose man darosi vis sunkiau. Savaitgaliais jiedu su žmona dažnai kviesdavosi mane sykiu praleisti laiką. Kadangi myliu arklius, ne kartą drauge jodinėdavome. Tie žmonės buvo man tarsi tėvai.

Vieną sykį darbdavys pasakė, jog abu su žmona mane labai myli ir norėtų, kad gyvenčiau su jais. Jis  siūlė tai, ko visada troškau — turėti mylinčią šeimą. Bet buvo viena sąlyga — privalėjau nutraukti ryšius su Jehovos liudytojais. Pagalvoti davė savaitę, bet man neprireikė nė dienos. Atsakiau tuoj pat. Jehova niekada manęs nepaliko ir aš negaliu jo palikti.

Tarnauju Dievui

Dėl nesutarimų namuose persikėliau pas patėvį. Jis skatino tęsti studijas. 1983-iųjų gruodžio 17 dieną, būdama devyniolikos, pasikrikštijau. Tą ypatingą dieną buvo labai malonu susitikti su Edžiu Besonu. Dabar jis jau neabejojo, kad aš — Jehovos liudytoja!

Tačiau patėvis po mano krikšto pasikeitė. Matydamas mane meldžiantis, jis imdavo labai garsiai kalbėti arba net paleisdavo į mane kokį daiktą. Be to, primygtinai reikalavo, kad tęsčiau mokslus, tačiau tada nebūčiau galėjusi tapti pioniere, visalaike skelbėja. Galiausiai liepė palikti namus. Davė 100 dolerių banko čekį ir pasakė, jog aplinkybės mane privers jį iškeisti, o tai parodys, kad Jehova manimi nesirūpina.

Pionierės tarnybą pradėjau 1986 metų rugsėjo 1-ą dieną, o aną čekį — neiškeistą — tebeturiu ligi šiol! Be automobilio skelbti kaimuose kartais būdavo nelengva. Bet vietinio susirinkimo bendratikiai mielai pagelbėdavo.

Po kurio laiko susipažinau su puikiu krikščionimi Rubenu Lensu. 1989-aisiais susituokėme. Dabar Rubenas tarnauja susirinkimo vyresniuoju Miltone (Ontarijo provincija, Kanada). Čia gyvename nuo 2002-ųjų. Mūsų santuoka — viena didžiausių Jehovos man suteiktų dovanų. Visalaikę tarnybą tęsiau iki 1993 metų, kol susilaukėme pirmagimės Erikos. Šiek tiek daugiau nei po trejų metų gimė sūnus Mikas. Po ilgos vienatvės Jehova Dievas dosniai palaimino mane šeima, mylinčia jį kaip ir aš.

Nors augdama kartkartėmis būdavau atskirta nuo Jehovos tautos, niekada nepraradau pasitikėjimo Dievu ir amžinojo gyvenimo rojuje vilties. (Jono 3:36) Kokia dėkinga esu Jehovai, kad jis mane surado!

[Išnaša]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jodinėju darbdavio arkliu

[Iliustracija 15 puslapyje]

Neli Lens su vyru Rubenu ir vaikais, Erika bei Miku