Marmuriniai kalnai

Iš Atsibuskite! bendradarbio Italijoje

VIRŠUKALNĖS, iškilusios virš Kararos ir Pjetrasantos vietovių, boluoja tarsi nuklotos sniegu. Bet tai tik iliuzija. Iš tikrųjų balti lopiniai — ne kas kita kaip didžiuliai plotai marmuro skeveldrų, likusių eksploatuojant karjerus. Tie kalnai Apuano Alpėse, besidriekiančiose per Toskaną Centrinės Italijos srityje, — retas geologinis darinys. Jie iš marmuro. Tokių didelių šitos taurios medžiagos telkinių nerandama daugiau niekur pasaulyje.

Nuo senovės laikų čia žmonės ėmė iš kalnų marmurą ir naudojo kolonoms, plokštėms, grindims daryti, kūrė iš jo nuostabias skulptūras. Gausūs šios uolienos ištekliai, vietos darbininkų patirtis bei meistriškumas ir puikios technologijos regioną plačiai išgarsino. Čia specializuotos įmonės apdirba ir į kitas pasaulio šalis eksportuoja ne tik vietinių karjerų marmurą, bet ir tą, kuris laivais į Marina di Kararos uostą atplukdomas iš įvairių žemės kampelių.

Senovinės gavybos tradicijos

Senovės romėnai vietos marmurą naudojo statiniams bei skulptūroms. Ypač vertinamas dėl savo grožio Kararos baltasis skulptūrinis marmuras. Išsirinkti vienalytės, be jokių gyslelių ar defektų medžiagos 1505-aisiais čia lankėsi Mikelandželas. Iš šio marmuro menininkas sukūrė keletą žinomiausių šedevrų.

Senoviniai marmuro gavybos metodai daug šimtmečių iš esmės nesikeitė. Į uolienoje natūraliai atsiradusius arba iškirstus plyšius atitinkamose vietose būdavo įspraudžiami mediniai pleištai. Drėkinami vandeniu jie išbrinkdavo ir galiausiai atskirdavo didžiulį marmuro luitą. XVIII amžiaus viduryje uolieną pradėta sprogdinti, bet šitaip jos nueidavo niekais tiek daug, kad geriausiu atveju pavykdavo panaudoti trečdalį. Apie praeityje naudotus metodus liudija daugybė marmuro skeveldrų — tie sniegą primenantys balti jų lopiniai.

Vien rogėmis ir lynu nuleisti monolitus žemyn stačiu šlaitu būdavo rizikinga. „Jei roges laikantis lynas trūkdavo, — aiškinama viename šaltinyje, — žmogus, stovintis priešais bloką ir reguliuojantis nuleidimo eigą, žūdavo. Atgal lynas nuskriedavo tokiu greičiu, kad kitiems dirbantiems grupėje išvengti smūgio ir likti gyviems irgi beveik nebūdavo šansų.“

Šiandien, aišku, viskas daroma kitaip. Praleidau dieną Kararoje ir šį tą sužinojau, kaip marmuras apdirbamas dabar. Norėčiau apie tai papasakoti ir jums.

Apsilankymas karjere

Susirandu Džovanį, gidą, kuris lydės mane į karjerą, esantį vienoje iš daugybės Kararos marmuro aikštelių. Jose vienas ant kito tvarkingai sukrauta šimtai blokų, paruoštų parduoti arba apdirbti vietoje. Vieni automatiniai įrenginiai iš tų gabalų pjauna plokštes, kiti jas nušlifuoja. Anksčiau viską darydavo rankomis.

Sėdame į Džovanio keturiais ratais varomą automobilį ir netrukus, darydami nemažus vingius, leidžiamės stačiu šlaitu į siaurą  kalnų slėnį, visą nuklotą baltų nuolaužų. Žemyn iš lėto juda sunkvežimiai, prikrauti milžiniškų luitų. Kiekviename po kokias 30 tonų.

Už posūkio staiga išnyra kalno šlaite išpjauta akinamai balta siena. Ji gigantiška, visa iš didžiulių laiptų, lyg kokių suolų, kurių kiekvienas nuo 6 iki 9 metrų aukščio. Džovanis užvažiuoja ant vienos tokios pakopos ir sustoja.

Apsižvalgęs aplink pamatau, kad esame viename iš daugybės slėnio karjerų. Natūralios uolienos fone krenta į akis ir daugiau baltų, stačių uolų. Kai kurios iškilusios šimtus metrų. Ne veltui sakoma, jog tas reginys „didingas, tačiau sukrečiantis“.

Šiuos apmąstymus nutraukia buldozeris su verstuvu, besitaikantis apversti atrėžtą mūsų laipto gabalą. Stačiakampis blokas, kurio matmenys maždaug 11,2 ir 6 metrai, su trenksmu krenta ant skaldos klodo, supilto, kad sušvelnintų smūgį. Kaip išpjaunami tokie blokai?

Tai sužinome iš Franko, Džovanio tėvo, kuris visą gyvenimą darbavosi karjeruose. Jis rodo skriemulį, sukantį ilgą plieninį lyną; šis daro vertikalią įpjovą mūsų laipto užpakalinėje sienoje. Frankas aiškina, kad priešakinėje uolienos plokštumoje išgręžiama horizontali 8 centimetrų anga, paskui suolo viršuje tokia pat kita, tik jau vertikali. Abi angos turi susikirsti. Tada per jas perveriamas lynas su deimanto grūdeliais ir padaroma kilpa, primenanti didžiulį vėrinį. Elektros motoras dideliu greičiu traukia įtemptą lyną ir šis pjauna uolieną. Atpjautas iš visų pusių blokas apverčiamas. Tada tuo pačiu lynu supjaustomas į mažesnius gabalus, kad būtų įmanoma išvežti. Panašus metodas taikomas ir čia pat esančiuose požeminiuose karjeruose, kur marmuras imamas iš šachtų giliai kalnuose.

Vietos įmonės iš šios žaliavos daro daug ką: plyteles, statybines bei apdailos medžiagas. Didžiausia Kararos marmuro gaminių realizavimo rinka visada buvo ir tebėra statybos.

Kai kurie cechai pagal specialius užsakymus daro grindų plokštes bei interjero arba eksterjero detales. Kiti specializuojasi židinių puošybos, vonios kambario įrangos, stalų bei panašių daiktų gamyboje. Šio regiono marmuro produkcija — įvairiausių  raštų bei spalvų — visame pasaulyje puošia aikštes, valstybinius bei privačius pastatus: religinės paskirties vietas, muziejus, parduotuves, oro uostus, dangoraižius.

Išties marmuras labai vertinga statybinė medžiaga, bet man dar norėjosi sužinoti apie jo pritaikymą meno srityje. Todėl popietę praleidau Pjetrasantoje.

Marmuro dirbtuvėse

„Apsilankykite amatininkų dirbtuvėse“, — kviečia Pjetrasantos informacinis lankstinukas, — ir meistrai „mielai pademonstruos savo talentus“. Nedidelėje Pjetrasantos gyvenvietėje žmonės draugiški, todėl galėjau laisvai vaikščioti po dirbtuves, įsikūrusias viduramžiškai atrodančiame centre bei aplink jį, ir grožėtis tuo, kas čia sukurta.

Sutikau skulptorių iš įvairių šalių: jie čia pasinėrę į drąsią, originalią kūrybą. O vietos amatininkai, baltomis nuo dulkių rankomis ir veidais, susikaupę triūsia prie skulptūrų, kurias daro pagal gipsinius modelius. Klasikinio ir šių laikų meno lobių pilnos kūrybinių dirbtuvių parodų salės atrodo tarsi perpildyti muziejai.

Skulptūrai sukurti reikia daug laiko. Pavyzdžiui, iš dviejų tonų bloko grubi pirminė norima forma išgaunama mechanizuotai. Tačiau paskui menininkas dar turės kruopščiai pjaustinėti kokius tris penkis mėnesius ir tik tuomet darbas bus užbaigtas. Iš viso gali tekti pašalinti toną marmuro. Anksčiau pagrindiniai įrankiai buvo kūjai, kaltai bei dildės. Dabar procesą pagreitina elektriniai kampų šlifuotuvai ir pneumatiniai kaltai — panašūs į gręžimo kūjus, naudojamus ardyti kelio dangą, tik mažesni. Bet galiausiai darbas baigiamas rankomis. Dažnas kūrinys tiesiog gniaužia kvapą.

Daug kur senovinės marmuro apdirbimo tradicijos jau pamirštos. Tačiau Kararoje ir Pjetrasantoje, kur marmuro ištekliai tokie gausūs, meistrai tebesinaudoja per šimtmečius sukaupta patirtimi. Pasisemti žinių čia suplaukia daugybė menininkų, todėl šis regionas teisėtai vadinamas „didžiąja marmuro akademija“.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Požeminis karjeras

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Marmuro blokai išpjaunami lynu su deimanto grūdeliais

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Marmuro karjerai (Karara, Italija)

[Iliustracija 25 puslapyje]

Marmurinė imperatoriaus Augusto statula (I m. e. amžius)

[Šaltinio nuoroda]

Scala/Art Resource, NY

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Studio SEM, Pietrasanta