Senovinė priesaika, nepraradusi savo vertės

APIE 400 m. p. m. e. graikų gydytojas Hipokratas, paprastai vadinamas medicinos tėvu, parašė jo vardu žinomą priesaiką. Joje išdėstyti kilnūs etiniai principai iki šiol tebėra medikų kelrodis. Ko gero, jus taip mokė? Ir ne vien jus. Bet ar tiksliai taip yra?

Faktai rodo, kad Hipokratas, ko gero, nėra jo vardu vadinamos priesaikos autorius. Be to, šiandien jos teiginiams pritaria ne visi medicinos specialistai.

Ar žinoma, kas iš tiesų parašė tą senovinę priesaiką? O svarbiausia, kiek ji reikšminga mūsų laikais?

Ar priesaiką parašė Hipokratas?

Hipokrato autoryste abejojama dėl keleto priežasčių. Viena iš jų — priesaika prasideda kreipimusi į dievus. Tačiau būtent Hipokratas laikomas medicinos ir religijos atskyrimo pradininku, ėmusiu ieškoti fizinių, o ne antgamtinių ligų priežasčių.

Be to, kai kurie priesaikoje draudžiami dalykai Hipokrato laikų medicinos praktikoje buvo leistini. (Žiūrėkite rėmelį 21 puslapyje.) Pavyzdžiui, Hipokrato dienų įstatymai bei dauguma religinių normų nesmerkė abortų ir savižudybės. Duodantysis priesaiką taip pat įsipareigoja neoperuoti pats, o palikti tai chirurgams. Tačiau Hipokratui bei kitiems senovės autoriams priskiriamame medicinos sąvade „Hipokrato rinkinys“ aprašoma ir chirurgijos metodika.

Taigi nors mokslininkai šį klausimą tebesiaiškina, visai tikėtina, jog priesaiką parašė ne Hipokratas. Priesaikoje išreikštos pažiūros, regis, labiausiai panašios į ketvirtojo amžiaus p. m. e. pitagorininkų, kurie propagavo gyvybės šventumo idealus ir nemėgo chirurginių procedūrų.

Atmesta ir vėl atgimusi

Kas bebūtų tikrasis priesaikos autorius, ji išties padarė didelę įtaką Vakarų medicinai — ypač etikos  požiūriu. Ši priesaika vadinama „medicinos etikos koncepcijos raidos viršūne“, „paciento ir gydytojo santykių pamatu išsivysčiusiame pasaulyje“ ir „profesinės moralės aukštumomis“. 1913 metais žymus Kanados gydytojas seras Viljamas Osleris pasakė: „Nėra labai svarbu, ar ji siekia Hipokrato laikus... Tai mūsų profesijos kredo jau dvidešimt penkis šimtmečius, ir daugelyje universitetų ji iki šiol ženklina studentų priėmimą į gydytojų gretas.“

Tačiau XX amžiaus pradžioje, galbūt dėl mokslo pažangos, priesaika pateko nemalonėn. Įsigalint racionalizmui ji, matyt, atrodė pasenusi ir nereikšminga. Bet etikos gairių poreikis išlieka net ir mokslui vystantis. Gal todėl pastaraisiais dešimtmečiais priesaika vėl išpopuliarėjo.

Priesaikos davimas vėl tapo svarbia stojimo į medicinos universitetus ar jų baigimo ceremonijos dalimi. 1993-iųjų  apklausos duomenimis, 98 procentuose apklausoje dalyvavusių JAV ir Kanados aukštųjų medicinos mokyklų duodama vienokia ar kitokia priesaika. 1928 metais tokių mokyklų buvo tik 24 procentai. Jungtinėje Karalystėje, kaip irgi parodė apklausa, duoti priesaiką ar pasižadėjimą reikalaujama maždaug pusėje visų medicinos universitetų. Taip pat yra ir Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje.

Ilgainiui kinta

Hipokrato priesaika nėra nekintama. Laikui bėgant ją derino prie krikščioniškojo pasaulio įsitikinimų. Kitus pakeitimus lėmė gyvenimo aktualijos, pavyzdžiui, kaip elgtis su maro aukomis. Pastarojo meto pataisymus sąlygojo šiuolaikinis mąstymas.

Daugelyje priesaikos variantų atsisakyta frazių, nebesiderinančių su šiuolaikine medicinos praktika, bet įtraukta naujų idealų, kurie svarbūs dabartinėje visuomenėje. Pavyzdžiui, mūsų laikų medicinoje labai svarbus paciento autonomiškumo principas, o senovės Graikijoje — taigi ir Hipokrato priesaikoje — nieko panašaus nebuvo. Paciento teisėms teikiamas svarbus vaidmuo daugelyje šiuolaikinių pasižadėjimų.

Taip pat gydytojo ir paciento santykiuose vis didesnį svorį įgauna informuoto paciento sutikimo principas. Taigi nenuostabu, kad originaliąją Hipokrato priesaiką naudoja jau tik nedaugelis medicinos universitetų.

Priesaikoje atsirado ir gana stebinančių pakeitimų. 1993 metais JAV ir Kanadoje vos 43 procentai priesaikų įpareigojo gydytojus atsakyti už savo veiksmus, o nuobauda už pasižadėjimo sąlygų nevykdymą numatyta tik nedaugelyje dabartinių versijų. Dar rečiau išsižadama eutanazijos ir abortų ar kreipiamasi pagalbos į dievus, o saikdinimą neturėti su pacientais seksualinių ryšių pasiliko tik 3 procentai apklausoje dalyvavusių universitetų.

Priesaikos vertė

Kad ir kiek Hipokrato priesaika kaitaliota, dažniausiai manoma, jog kilnių ir dorų idealų saistomai profesijai svarbu ją turėti. Minėta 1993-iųjų apklausa parodė, kad daugumoje priesaikų akcentuojamas gydytojų įsipareigojimas pacientams, reikalaujama būsimųjų medikų pažado visomis išgalėmis padėti ligoniams. Tokiu pasižadėjimu sutelkiamas dėmesys į vertingus moralinius principus, sudarančius medikų profesijos esmę.

Žurnalo The Medical Journal of Australia vedamajame profesorius Edmundas Pelegrinas rašė: „Šiais laikais medikų priesaika galbūt daugeliui atrodo tik kaip senovinės idėjos šukė. Bet ir tas truputis gerai primena mums, kad visiškai užmiršę šią idėją paverstume mediciną prekybos ar pramonės verslu.“

Akademiniai ginčai apie Hipokrato priesaikos bei kitų jos pagrindu sukurtų pasižadėjimų dabartinį aktualumą turbūt tęsis ir toliau. Į kurią pusę jie bepakryptų, gydytojų įsipareigojimas rūpintis sergančiaisiais visada vertas didelės pagarbos.

[Rėmelis 21 puslapyje]

HIPOKRATO PRIESAIKA

Prisiekiu gydytoju Apolonu, Asklepiju, Higiėja ir Panacėja, taip pat šaukiuosi liudininkais visus dievus ir deives, kad šią priesaiką ir šį pasižadėjimą vykdysiu nepriekaištingai pagal savo jėgas ir sąžinę:

Savo mokytoją, išmokiusį mane šio meno, gerbsiu kaip savo tėvus, dalysiuos viskuo ir teiksiu, ko tik jam gyvenime reikės; jo sūnus laikysiu savo broliais ir mokysiu juos be atlyginimo ir sutarties, jei panorės šio meno išmokti; perteiksiu savo pamokas ir paskaitas bei kito mokslo žinias tiek savo, tiek ir savo mokytojo sūnums, taip pat tiems mokiniams, kurie pasižadės raštu ir duos gydytojo priesaiką, o be šių — niekam kitam.

Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal savo sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ar skriaudos.

Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų. Taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti. Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.

Sergančių akmenlige pats neoperuosiu — tai atlikti pavesiu žmonėms, kurie tuo užsiima.

Į kokį tik namą beužeisiu, žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterų ar vyrų, laisvųjų žmonių ar vergų, kuriuos man teks gydyti.

Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti.

Taigi šios priesaikos nepriekaištingai laikantis bei jos nelaužant, tebūna man lemta džiaugtis gyvenimo laime ir darbo sėkme, o mano garbė tebūna amžinai žmonių aukštinama. Jei šią priesaiką sulaužysiu ir neteisingai prisieksiu, teįvyksta man viskas priešingai.

[Iliustracija 20 puslapyje]

„Hipokrato rinkinio“ fragmentas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

Hipokratas ir „Hipokrato rinkinio“ fragmentas: Courtesy of the National Library of Medicine