Branduolinis karas. Ar jis tebegresia?

Iš Atsibuskite! bendradarbio Japonijoje

„Kiekvienas mąstantis žmogus bijo branduolinio karo, ir kiekviena industrinė valstybė jam ruošiasi. Visi žino, kad tai beprotybė, tačiau bet kuri šalis turi pasiteisinimą“ (astronomas Karlas Saganas).

1945 METŲ RUGPJŪČIO 6 DIENĄ amerikiečių karo lėktuvas ant Hirosimos (Japonija) numetė atominę bombą. Sprogimas akimirksniu nusinešė daugybės žmonių gyvybes, sunaikino begalę pastatų. Tai buvo pirmoji atominė bomba, panaudota kare. Ji visiškai sugriovė trylika kvadratinių kilometrų miesto, turėjusio 343000 gyventojų. Daugiau kaip du trečdaliai statinių virto griuvėsiais, žuvo mažiausiai 70000 žmonių ir 69000 sužeista. Po trijų dienų numesta kita bomba — šįkart ant Nagasakio; žuvo 39000, sužeista 25000. Sunaikinta arba apgadinta kone pusė miesto pastatų. Dar niekad lig tol žmonijos istorijoje nebuvo panaudotas toks galingas ginklas. Pasaulis pasikeitė. Jis įžengė į atomo amžių. Praėjus keleriems metams Jungtinės Valstijos, buvusi Sovietų Sąjunga, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija jau buvo sukūrusios dar pražūtingesnę vandenilinę bombą.

Šaltasis karas — konkurencija tarp komunistinių ir nekomunistinių šalių — paskatino jas kurti vis tobulesnius branduolinius ginklus bei jų paleidimo įrangą. Baimė sukaustė pasaulį, kai buvo sukurtos tarpžemyninės balistinės raketos, galinčios jau ne per valandas, o per kelias minutes nulėkti iki taikinio už daugiau kaip 5600 kilometrų. Povandeniniuose laivuose įrengtų branduolinių raketų galėjo užtekti 192 skirtingiems taikiniams. Branduolinį arsenalą vienu metu sudarė per 50000 raketų galvučių! Šiuo įtemptu laikotarpiu žmonija stovėjo ties „branduolinio Armagedono“ — karo be laimėtojų — riba.

Šaltojo karo pabaiga

Aštuntajame dešimtmetyje įtampa kiek atslūgo — tai „rodo I ir II SALT [Strateginės ginkluotės apribojimo derybų] susitarimai, — aiškinama leidinyje The Encyclopædia Britannica. — Jais dvi supervalstybės nustatė limitą antiraketoms bei strateginėms raketoms, pajėgioms pernešti branduolinį užtaisą“. Devintojo dešimtmečio pabaigoje santykiai šilo ir agresyvi politika galiausiai aprimo.

„Baigęsis šaltasis karas įkvėpė vilčių, jog ilgai trukusios branduolinio ginklavimosi varžybos bei priešiškumas tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos taip pat liausis“, — rašoma Karnegio tarptautinės taikos fondo išleistame pranešime. Nusiginklavimo pastangos davė rezultatų: per pastaruosius metus išmontuota šimtai branduolinių šaudmenų. Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos 1991-aisiais pasirašė strateginės puolamosios ginkluotės sumažinimo ir apribojimo sutartį. Ja šios dvi branduolinės supervalstybės pirmą kartą istorijoje įsipareigojo ne tik apriboti, bet ir sumažinti dislokuotų strateginių raketų galvučių skaičių — kiekviena iki 6000 vienetų. 2001 metų pabaigoje abi šalys pareiškė įvykdžiusios sutarties sąlygas. O 2002-aisiais Maskvoje pasirašyta kita sutartis,  įpareigojanti valstybes per ateinančius dešimt metų sumažinti branduolinių raketų galvučių skaičių iki 1700—2200.

Tačiau, nepaisant šių laimėjimų, „dar ne metas liautis baimintis branduolinio karo“, — pasakė JT generalinis sekretorius Kofis Ananas. Ir pridūrė: „XXI amžiaus pradžioje branduolinio karo grėsmė tebėra labai reali ir kraupi.“ Tikrai, branduolinė nelaimė, daug pražūtingesnė nei Hirosimoje ir Nagasakyje, šiandien tebegresia. Kas kelia tą pavojų? O svarbiausia — ar galime jo išvengti?