Branduolinis karas. Ar grėsmė kada nors išnyks?

„Jie gyvens ramiai ir be baimės.“ (Sofonijo 3:13, Brb)

VISI trokšta pasaulio be atominio karo pavojaus. Tačiau gyvenimo tikrovė nuteikia pesimistiškai. „JAV ir tarptautinė visuomenė jau nebeplanuoja kontroliuoti, mažinti bei ilgainiui visiškai atsisakyti branduolinio ginklo“, — rašoma laikraštyje The Guardian Weekly.

Tiesa, šiokios tokios pastangos dedamos. Pavyzdžiui, paskaičiuota, jog tik Jungtinės Valstijos per vienerius metus išleido 2,2 milijardo JAV dolerių branduoliniam karui išvengti. Aišku, tai nemenka pinigų suma. Vis dėlto žinia, kad ta pati šalis kasmet išleidžia 27 milijardus dolerių ruošdamasi karui, liūdina daugelį.

O taikos sutartys? Ar jos teikia vilčių?

Branduolinio ginklo kontrolės sutartys

Nuo pat atominio ginklo atsiradimo pasirašyta nemažai sutarčių jam kontroliuoti ir apriboti. Tarp jų — Branduolinio ginklo neplatinimo (NPT), Strateginės ginkluotės apribojimo, Strateginės ginkluotės sumažinimo, Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo. Ar jos sumažino branduolinio karo grėsmę?

Kiekviena sutartis pagrįsta šalių pasižadėjimais. Štai NPT, sudaryta 1970 metais ir 2000-ųjų gruodį pasirašyta jau 187 valstybių, priklauso nuo tų branduolinių ir nebranduolinių valstybių geranoriškumo. Sutartis draudžia nebranduolinėms šalims kurti arba įsigyti atominį ginklą ir reikalauja, kad branduolinės jo atsisakytų. Ar sėkmingai? „Nors NPT kontrolės sistema  nėra patikima šimtu procentų, ji padėjo apsaugoti NPT akiratin patekusią civilinę atominę techniką bei elektrines nuo piktavališkų kėslų“, — aiškina Karis Sabletas dokumente „Dažni klausimai apie branduolinį ginklą“.

Sutartis davė šiek tiek naudos, tačiau „nesukliudė kelioms valstybėms sukurti atominio ginklo“, — sako Sabletas. Bet joms tai padaryti, anot jo, pavyko tik slapta ir tiktai NPT nesaugomuose pastatuose. Akivaizdu: bet kokiems susitarimams įgyvendinti reikia, kad visos šalys sąžiningai vykdytų įsipareigojimus. Ar galime neabejoti jų pažadais? Pažiūrėkime į žmonijos istoriją ir suprasime.

Tad kas gali suteikti vilties?

Kitokia mąstysena

2001-ųjų gruodį 110 Nobelio premijos laureatų priėmė ir pasirašė pareiškimą: „Vienintelė ateities viltis — suderintos tarptautinės pastangos, pagrįstos demokratijos principais... Kad išgyventume pačių pakeistame pasaulyje, turime išmokti kitaip mąstyti.“ Tačiau kaip? Ar tikėtina, kad tie, kurie branduoliniu ginklu grasina taikai, ims kitaip mąstyti?

Biblija pataria: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti.“ (Psalmyno 146:3) Kodėl? Biblija atsako: „Žmogui nevalia elgtis taip, kaip žmogus nori ir... ne nuo žmogaus priklauso, kuriuo keliu jis vaikščiotų ir kurlink jis savo koją keltų.“ (Jeremijo 10:23, Vl) Pagrindinė to priežastis — žmogus neapdovanotas sugebėjimu užtikrinti žemėje taiką. Kaip ir teigiama Biblijoje: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai.“ (Mokytojo 8:9)

Jeigu žmogus nepajėgus deramai prižiūrėti žemės, kas tai geba? Biblija žada, kad taika įsigalės viešpataujant patikimai ir pareigingai valdžiai. Šventajame Rašte ji vadinama Dievo Karalyste, ir milijonai, patys to nesuvokdami, prašo jos kalbėdami Viešpaties maldą: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, ... teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ (Mato 6:9, 10) Tos Karalystės karalius — Jėzus Kristus, Ramybės Kunigaikštis. Apie jo valdymą Biblijoje rašoma: „Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė.“ (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb])

Net jei „didžiūnai“, arba politikai, bei žmonių valdžios neišmoks kitaip mąstyti, jūs galite išmokti. Jehovos liudytojai padėjo daugeliui sužinoti Biblijos teikiamą viltį, nemokamai tyrinėdami su jais šitą knygą. Jei norėtumėte daugiau informacijos, susisiekite su šio žurnalo leidėjais arba apsilankykite Jehovos liudytojų Karalystės salėje.

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Valdant Dievo Karalystei branduolinis karas pasauliui nebegrės