Rašo mūsų skaitytojai

Cukraligė. Nuoširdžiai dėkoju už straipsnių seriją „Cukraligė. Kaip su ja gyventi“ (2003 m. gegužės 8 d.). Ši liga mane kamuoja nuo ketverių metų. Visada buvau tos nuomonės, kad santuoka ar visalaikė tarnystė — ne man. Bet straipsniai sužadino viltį. Dabar man 17. Turiu tikslą imtis visalaikės tarnybos ir darysiu, ką galiu, kad jį pasiekčiau.

T. A., Japonija

Manau, jog šeimynykščiams bei draugams ypač naudingas patarimas neraginti sergančiųjų cukralige valgyti netinkamą maistą. Ruošti jį šeimai, kai pats negali valgyti, nelengva. Tiems, kas neserga šia liga, tokie dalykai gal atrodo visai nereikšmingi, bet galiu patikinti — taip nėra!

V. N., Italija

Esu medicinos sesuo ir dėstau mokykloje. Nuo kito trimestro moksleiviams aiškinsiu apie cukraligę. Iliustracija 8 ir 9 puslapiuose lengvai suprantama, todėl būtinai panaudosiu per pamokas. Ačiū už paprastai parašytus straipsnius medicinos temomis.

K. B., Prancūzija

Dėkoju už straipsnius apie cukraligę. Ja nesergu, bet serga mano 14-metė sesuo. Dabar suprantu, kaip ji jaučiasi. Aišku, turiu dėl jos aukotis, bet tai nėra taip sunku, kaip sirgti pačiai!

E. D. M., Italija

Mama jau penkeri metai serga cukralige. Gyvenu toli, todėl dažnai dėl jos nerimauju. Nusiųsiu šį žurnalą. Galbūt jis padės, kai manęs nėra šalia.

R. V., Indonezija

Nelaimė. Susidomėjęs perskaičiau pasakojimą „Kaip nelaimė pakeitė mano gyvenimą“ (2003 m. balandžio 22 d.). Šis straipsnis įkvėpė man stiprybės ištverti kančias, kurias patiriu dėl nugaros traumos, ištikusios daugiau kaip prieš 30 metų. Mano išgyvenimai buvo labai panašūs į brolio Stenlio Ombevos. Mintys, kad Dievo Žodis padeda pasikliauti Jehova, tikrai paguodė.

G. Ž., Jungtinės Valstijos

Labai sujaudino tai, kad brolis Ombeva taip atvirai pasakoja, kokius jausmus jam kelia jo fizinė negalia. Pamačiau, kokios menkos mano problemos, palyginus su tuo, ką patiria jis. Straipsnis padėjo sutelkti dėmesį į turimas palaimas.

Š. K., Kanada

Nepaprastas! Tik taip apibūdinčiau straipsnį. Negalėjau atsitraukti, kol perskaičiau. Mintis, jog tam tikros Rašto eilutės broliui Ombevai tarsi įgavo naują prasmę tuomet, kai labiausiai reikėjo pastiprinimo, paskatino susimąstyti. Dabar bus lengviau įsijausti, kai stengsiuosi padėti kitiems.

R. G., Jungtinės Valstijos

Padrąsino tai, kad netgi krikščionis, tarnaujantis susirinkime vyresniuoju, pasiduodavo iš nevilties pykčiui ir pripažįsta, jog susitaikyti su savo būkle reikia laiko. Brolis Ombeva papasakojo, kad net pačiais sunkiausiais momentais niekada nenustojo darbuotis skelbimo tarnyboje. Esu pasiryžusi elgtis taip pat.

M. K., Japonija

Būdama jaunesnė esu daugybę kartų griuvusi, todėl dabar nuolat kamuoja skausmai, sunku vaikščioti ir trūksta jėgų. Krikščioniškoje tarnyboje padarau nedaug, todėl jaučiuosi labai nelaiminga. Bet brolio Ombevos pasakojimas, kaip jis įveikė sunkumus, man padėjo. Labai ačiū.

I. E., Jungtinės Valstijos