Tai, ko neįveikia jokia audra

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIŲ VOKIETIJOJE, AUSTRIJOJE, MEKSIKOJE IR PIETŲ KORĖJOJE

PER 2002-uosius metus daugybėje šalių orų pokyčiai sukėlė katastrofas. Europą ištiko keli pragaištingi potvyniai. Stichijos siautėjo ir kitose pasaulio dalyse: per Meksiką praūžė baisus uraganas, Pietų Korėją nusiaubė taifūnas. Kad ir kokie tragiški buvo šie įvykiai, jie sustiprino tikrųjų krikščionių meilės ryšius.

Potvyniams užplūdus Europą, buvusio Vakarų Vokietijos kanclerio Helmuto Šmito buvo paklausta, kokios pagalbos, jo manymu, reikėtų nukentėjusiesiems. Jis atsakė: „Maisto, pastogės, pinigų ir dvasinės paramos.“ Teikiant žmonėms fizinę bei dvasinę pagalbą akivaizdus buvo ir Jehovos liudytojų įnašas. Apžvelkime, kokius gelbėjimo darbus jie atliko Vokietijoje, Austrijoje, Meksikoje bei Pietų Korėjoje.

Noringos rankos Vokietijoje

Vokietijoje, sužinoję apie gresiantį potvynį, daugelis Jehovos liudytojų drauge su visais negailėdami jėgų stengėsi užkirsti jam kelią. 19-metė Ketlin iš Dresdeno sako: „Negalėjau sėdėti sudėjusi rankas. Išgirdusi, jog kai kurie žmonės gali prarasti viską, tiesiog turėjau skubėti jiems padėti.“

Vokietijos liudytojai ėmė telktis skubiai ir veiksmingai pagalbai. Kaip krikščionys, jie jautė ypatingą pareigą pagelbėti savo dvasiniams broliams bei seserims. Tuo parodė meilę artimui. (Morkaus 12:31) Daugiau kaip 2000 savanorių buvo suskirstyti į brigadas po 8—12 žmonių; nelaimės zonoje kiekviena grupė gavo konkrečią užduotį. Atsakyti į tūkstančius skambučių, kuriais buvo teiraujamasi apie padėtį ir siūloma pagalba, Vokietijos Jehovos liudytojų filialas Zelterse rezervavo 13 telefono linijų.

Ronis ir Dina — Jehovos liudytojai, visalaikiai tarnai, mokantys draugus bei kitus žmones Biblijos tiesų. Išgirdę apie artėjantį potvynį, jie pirmiausia nuskubėjo į Dresdeno  centrą padėti gelbėti istorinius pastatus. Potvyniui nuslūgus Ronis su Dina prisidėjo prie kitų liudytojų, kurie Freitalio mieste valė Karalystės salę, užlietą purvinu vandeniu. Paskui visi atėjo į pagalbą kaimynams. Restorano priešais Karalystės salę savininkas buvo labai dėkingas, kad liudytojai išvalė dumblą ir nuolaužas iš jo namo rūsio bei pirmojo aukšto.

Zigfridas su Hanelore gyvena Kolmnico kaime maždaug už 40 kilometrų į pietryčius nuo Dresdeno. Per vietovę tekantis upelis patvino ir užliejo jų namą bei sodą. Vandeniui nuslūgus kaimynai nustebo pamatę apie 30 nepažįstamų liudytojų, atvykusių padėti išvalyti Zigfrido ir Hanelorės namo. Paskui pagalbininkai ėmėsi darbo ir kaimynų soduose. Vietos gyventojai klausinėjo, kas šiuos žmones paskatino keliauti 100 kilometrų pagelbėti tiems, kurių niekada nebuvo net matę. Taip liudytojai galėjo dvasiškai padrąsinti nukentėjusius Kolmnico gyventojus.

Potvynis užliejo ir Vitenbergo priemiesčius. Prieš jam prasidedant, liudytojų pora Frankas ir Elfrida kartu su kaimynais kelias dienas pilstė smėlį į maišus ir dėjo į krūvas, kad sutvirtintų upės krantus. Po atoslūgio jiedu lankė nukentėjusiuosius: nešė maisto, guodė. Frankas pasakoja: „Viena ponia, pas  kurią užėjome, negalėjo patikėti, kad mes, svetimi žmonės, atnešėme jai produktų be jokio atlygio. Moteris pasiguodė, kad iš jos bažnyčios neaplankė niekas. O maisto pristatydavusiai organizacijai visada reikėdavo sumokėti. Žmonės buvo nustebę Jehovos liudytojų rankose matydami ne biblinę literatūrą, o karštą maistą.“

Skubiai į nelaimę reaguojama Austrijoje

Potvyniai padarė daug žalos ir kaimyninei Austrijai. Buvo įsteigti trys pagalbos komitetai. Pirmiausia pasirūpinta suremontuoti tris labai nuniokotas Karalystės sales. Nuo potvynių nukentėjo apie 100 liudytojų šeimų, buvo užlieta 50 jų namų. Kai kurie, galima sakyti, prarado visą nuosavybę. Austrijos filialas informavo susirinkimus apie padėtį; buvo įkurtas pagalbos fondas. Iki rugsėjo paaukota per 30000 eurų.

Viena mama rašė: „Mano aštuonerių metų sūnus labai taupus, todėl buvo susitaupęs apie 12 eurų. Tačiau išgirdęs, jog kai kurie broliai prarado visa, ką turėjo, santaupas noriai paaukojo nelaimės ištiktųjų fondui.“

Vadovaujant Regioniniam statybos komitetui (RBC), paprastai prižiūrinčiam Jehovos liudytojų Karalystės salių statybą, buvo organizuojamos brigados potvynio nuniokotiems namams remontuoti. „Apie tai, ką čia nuveikiate, turėtų pranešti laikraščiai“, — emocingai pareiškė viena darbus stebėjusi moteris. Kai kas net pakeitė savo nuomonę apie Jehovos liudytojus. „Iki šiol, — pasakoja viena motina, Jehovos liudytoja, — mano vaikai, kurie nėra liudytojai, niekuomet nenorėdavo klausytis, kai bandydavau paaiškinti savo įsitikinimus. Tačiau dabar jau klausosi!“

Stengtasi padėti ir daugeliui neliudytojų. Pavyzdžiui, viena moteris buvo labai sujaudinta, kai pusę aštuonių ryto pas ją užėjo  liudytojas ir pasiteiravo, ar reikia pagalbos. Kadangi į namą jau veržėsi vanduo, moteriai teko evakuotis. Tačiau sugrįžusi rado ant sodo vartų raštelį, paliktą liudytojų: „Jei reikia pagalbos, nedelsdama kreipkitės į mus.“ Liudytojai padėjo jai išvalyti purvo bei nuolaužų užterštą namą ir sklypą.

Į Au miestelį padėti liudytojams bei jų kaimynams atvyko 100 bendratikių. Grupių vadovai ėjo iš namo į namą ir klausė gyventojų, ar nereikia pagalbos. Šie stebėjosi matydami liudytojus nešinus siurbliais, šluotomis bei semtuvais. Darbas, kurį būstų savininkai būtų padarę per savaitę, trukdavo tik kelias valandas. Žmones tai jaudino iki ašarų.

Kartu triūsė apie 400 vietos liudytojų, net ištisomis paromis. Mačiusiems, kas daroma, tai buvo nuostabus tikrosios krikščionybės galios įrodymas.

Izidoras smogia Meksikai

Izidorui davė pradžią atogrąžų audra, kilusi į šiaurę nuo Venesuelos. 2002-ųjų rugsėjo 22-ąją šis vidutinio stiprumo (pagal tam tikrą skalę 3-ios kategorijos) uraganas nusiaubė Jukatano pusiasalį. Čia praūžė 190 kilometrų per valandą stiprumo vėjai su liūtimis. Jukatano ir Kampečės valstijos patyrė didžiausius nuostolius savo istorijoje, Kintana Roo valstija — kiek mažesnę žalą. Vien Jukatano valstijoje smarkiai nuniokota maždaug 95000 namų, nukentėjo apie 500000 žmonių.

Jehovos liudytojų vaidmuo teikiant pagalbą Jukatane buvo labai reikšmingas — vienas šiaurės Meksikos laikraštis net išspausdino straipsnį, pavadintą „Jehovos liudytojai ateina į pagalbą“. Pagalbos komitetas buvo suformuotas dar prieš prasidedant audrai. Numatyta, kur kritiniu atveju apgyvendinti kelis šimtus liudytojų. Kaimyniniai susirinkimai skyrė lėšų. Pergyvenusiems audrą, tarp jų daugybei neliudytojų, išdalinta drabužių, vaistų ir daugiau kaip 22 tonos maisto produktų. Vietos susirinkimų vyresnieji lankė ir drąsino nukentėjusiuosius nuo Izidoro.

Po audros sudarytų vietinių pagalbos komitetų uždavinys buvo padėti ieškoti dingusių be žinios liudytojų. Keletą surado  krūmynuose ar kitose vietose; be maisto ir geriamo vandens jie buvo praleidę jau tris paras. Kai kur potvynio vanduo buvo pakilęs taip aukštai, kad apsėmė elektros stulpus. Ieškoti nukentėjusiųjų, aprūpinti juos maistu bei nugabenti į saugesnes vietas gelbėtojai naudojo motorines valtis.

Jas bei kitus reikmenis skolino vietos valdžia, nes liudytojai pasisiūlė į pagalbą ten, kur eiti išdrįso nedaug kas. Iš pradžių vienas armijos pareigūnas nesutiko, kad liudytojai imtųsi tokių pavojingų paieškų. Tačiau pamatęs jų bebaimį ryžtą pasakė: „Esu tikras, kad skrisite ir su sraigtasparniais, jei to reikės gelbėti jūsų bendratikiams. Mes savo transportu nugabensime jūsų žmones, kur tik jie norės.“

Vienos parduotuvės savininkas pasmalsavo, kodėl liudytojai perka tiek daug butelių vandens. Paaiškinus, kad jo reikia dvasiniams broliams, seserims bei kitiems žmonėms, vyras nusprendė visą turėtą vandenį atiduoti veltui. Nemažai butelių jis paaukojo ir kitą dieną. Kitoje parduotuvėje vienas pirkėjas paklausė liudytojų, kam jie perka šitiek maisto. Išgirdęs, jog nukentėjusiems nuo potvynio, vyras paaukojo pinigų, kad liudytojai nupirktų daugiau.

Nors dėl Izidoro apie 3500 Jehovos liudytojų patyrė materialinių nuostolių, paaiškėjo, kad niekas iš jų nežuvo. Tačiau buvo apgadintas arba sugriautas 331 liudytojų gyvenamas pastatas, todėl reikėjo pasirūpinti atstatymu. Turintys šio darbo patirties liudytojai apsilankė kiekviename name bei Karalystės salėje ir įvertino nuostolius. Iki šiol suremontuoti 258 ir atstatyti 172 namai. Be to, atstatoma 19 Karalystės salių.

Jukatano valstijoje vienas susirinkimo vyresnysis pasakė: „Apie pagalbos darbus kitose šalyse esu skaitęs mūsų leidiniuose. Tačiau patirti tai pačiam — visai kas kita. Matant, kaip rūpestingai Jehovos organizacija bei brangūs broliai skuba mums į pagalbą, stiprėja tiek mano, tiek kitų brolių tikėjimas.“

Viena moteris kalbėjo: „Būčiau laiminga, jei mano bažnyčia būtų suteikusi tokią pagalbą kaip jūs, liudytojai.“ Kita liudytojų išgelbėta moteris pasakė: „Gyvi likome tik Jehovos liudytojų dėka. Gelbėdami mus iš apsemto namo jie parodė meilę, nes rizikavo savo gyvybe.“

Taifūnas nuniokoja Pietų Korėją

2002-ųjų rugpjūčio 31-ąją ir rugsėjo 1-ąją per Pietų Korėją praūžė taifūnas Rusa. Vieno susirinkimo vyresnysis Song-pil Čo pasakojo: „Atrodė, tarsi stovėtum po dušu. Lijo be perstojo.“ Mažiau kaip per 24 valandas iškrito 870 milimetrų lietaus — didžiausias paros kritulių kiekis, kada nors užregistruotas Pietų Korėjoje.

Kaip rašė laikraštis The Korea Herald, visoje šalyje užtvindyta 28100 namų ir 85000 hektarų dirbamos žemės. Priversti evakuotis apie 70000 žmonių. Per taifūną žuvo 301000 galvijų, nuskendo 126 laivai, išversta šimtai elektros stulpų. Buvo pranešta, jog žuvo arba dingo be žinios 180 žmonių, tarp jų ir du Jehovos liudytojai.

Kaip Europoje bei Meksikoje, taip ir čia Jehovos liudytojai reagavo tuoj pat. Iš visos šalies plaukė jų paaukoti drabužiai, antklodės bei kitokie reikalingi daiktai. Tačiau kai kurie susirinkimo nariai vis dar buvo izoliuoti gelbėtojams neprieinamose vietose. Keliai sugadinti, tiltai nušluoti. Nei elektros, nei telefono ryšio. Todėl pagalbai teikti buvo sudarytos pėsčiųjų brigados. Vienoje jų darbavęsis Song-pil Čo pasakoja apie jiems tekusį rajoną: „Buvo nunešti septyni tiltai ir išardyti dideli kelio ruožai. Kai galiausiai pasiekėme miestą, visur buvo matyti apgadinti arba sugriauti namai. Tvyrojo baisus dvokas, aplink tysojo nugaišę gyvuliai. Bet kaip džiaugėmės susitikę su šešiais  krikščionimis broliais bei seserimis! Jie neteko turto, bet visi liko gyvi ir sveiki.“

Tiesa, Jehovos liudytojai buvo puikiai pasirengę šiai nelaimei. Kadangi per liūčių sezoną potvyniai dažni, Seulo srities RBC gelbėjimo darbams ruošiasi iš anksto. Nuo 1997-ųjų kasmet organizuojami apmokymai, kad kritišku atveju savanoriai būtų pasirengę.

Rugsėjo 2-ąją RBC pagalbos brigada atvyko į Kangnengo miestą rytinėje šalies pakrantėje ir prie Jehovos liudytojų asamblėjų salės įkūrė štabą. Ko imtasi pirmiausia? Aprūpinti žmones švariu vandeniu. Užėjus potvyniui, vamzdynai dažniausiai pažeidžiami, o potvynio vanduo būna labai užterštas. Komitetas pasirūpino į nelaimės rajonus pasiųsti sunkvežimius su didžiulėmis cisternomis vandens.

Potvyniui atslūgus viskas lieka padengta storu dvokiančio purvo sluoksniu. Todėl sugalvotas veiksmingas valymo būdas. Kadangi beveik visi namai cementiniai, nuplėšus tapetus ir nulupus linoleumą, purvą galima nuplauti stipria vandens srove.

Dauguma elektros prietaisų potvynio vandens užlieti sugenda. Tačiau jei per kelias dienas prityręs elektrikas išmontuoja, pavyzdžiui, šaldytuvus ar šildymo katilus, juos išvalo, išdžiovina ir surenka, jie dažniausiai vėl veikia. RBC yra gerai paruoštas tokiems darbams. Katilai, kurių nereikia keisti, naudojami džiovinti namams. Tas procesas trunka dvi tris savaites.

Potvynio apgadintus drabužius ar antklodes irgi reikia skubiai kruopščiai išskalbti, antraip jie nebetiks naudoti. Savanoriai iš vietinių Jehovos liudytojų susirinkimų padėjo surinkti purvinus savo brolių krikščionių daiktus. Persisunkusius dumblu rūbus išplauti buvo tikrai nelengva, ir dar rankomis labai šaltame upelyje. Kai vieno laikraščio korespondentas sužinojo apie tokią nuoširdžią pagalbą, vietos laikraštyje buvo išspausdinta didžiulė besidarbuojančių Jehovos liudytojų nuotrauka.

Pragaištingi potvyniai Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Azijoje nusinešė daugybę namų, turto ir nekaltų žmonių gyvybių. Liūdna, bet šios santvarkos „paskutinėmis dienomis“, „sunkiais laikais“, tokie įvykiai gana dažni. (2 Timotiejui 3:1) Tačiau panašios katastrofos taip pat aiškiai primena, kad tikrieji krikščionys myli vienas kitą ir savo artimą. Tokios nesavanaudiškos meilės neįveikia jokios audros.

[Iliustracija 10 puslapyje]

VOKIETIJA. Audros nusiaubtas namas

[Iliustracijos 11 puslapyje]

VOKIETIJA. Daugiau kaip 2000 savanorių teikė skubią pagalbą

[Iliustracijos 12 puslapyje]

AUSTRIJA. Liudytojai remontuoja Karalystės salę Otenšaime

Kairėje: savanorių brigada grįžta iš Au, kur padėjo vietos liudytojams bei jų kaimynams

[Iliustracijos 13 puslapyje]

MEKSIKA. Dešinėje: pagalbos komitetas aprūpina geriamu vandeniu išlikusiuosius po audros

Apačioje: atstatomas namas

[Iliustracijos 15 puslapyje]

PIETŲ KORĖJA. Iš kairės į dešinę: užtvindyta miesto dalis; valoma stipria vandens srove; skalbiama netoliese esančiame upelyje