Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Magna Carta ir žmonijos laisvės siekis

Magna Carta ir žmonijos laisvės siekis

Magna Carta ir žmonijos laisvės siekis

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRITANIJOJE

ANGLIJOJE per vaizdingas Sario grafystės apylinkes teka Temzė. Vienoje jos pakrantėje stovi paminklas su užrašu XIII amžiaus įvykiui atminti. Čia, Ranimido pievoje, Anglijos karalius Jonas (valdė 1199—1216 m.) susitiko su jo nesaikingumu pasipiktinusiais galingais žemvaldžiais. Baronai reikalavo, kad būtų atsižvelgta į jų skundus ir pripažintos tam tikros jų teisės. Galiausiai karalius buvo priverstas nusileisti ir savo antspaudu patvirtino dokumentą, vėliau tapusį žinomą kaip Magna Carta (Didžioji chartija).

Kodėl šis dokumentas laikomas „reikšmingiausiu teisiniu dokumentu Vakarų šalių istorijoje“? Atsakymas daug ką atskleidžia apie žmonijos laisvės siekį.

Baronų reikalavimai

Karalius Jonas pateko į Romos katalikų bažnyčios nemalonę. Mat atsisakydamas Stiveną Langtoną pripažinti Kenterberio arkivyskupu jis nepakluso popiežiui Inocentui III. Tada bažnyčia nutraukė savo paramą ir ekskomunikavo karalių. Jonas pamėgino taikytis — sutiko atiduoti popiežiui Anglijos ir Airijos karalystes. Tačiau popiežius jas paliko Jonui su sąlyga, kad šis viešai pripažins ištikimybę bažnyčiai ir kasmet mokės jai duoklę. Dabar Jonas tapo popiežiaus vasalu.

Finansinė našta karaliaus padėtį apsunkino dar labiau. Per 17 valdymo metų Jonas iš žemvaldžių papildomus mokesčius rinko 11 kartų. Dėl vaidų su bažnyčia ir finansinių sunkumų karalius prarado daugumos pasitikėjimą. Matyt, pakenkė ir charakteris.

Galiausiai šalies šiaurėje baronai atsisakė toliau mokėti mokesčius; prasidėjo bruzdėjimas. Baronai atžygiavo prie Londono ir pareiškė nebebūsią lojalūs karaliui. Tarp šalių kilo diskusijos; karalius tuo metu buvo rūmuose Vindzore, o baronai — įsikūrę stovykloje į rytus nuo jo, kaimyniniame Steinze. Uždarose derybose abi pusės akis į akį susitiko tarp dviejų miestelių, Ranimido pievoje. Čia 1215 m. birželio 15 d. Jonas ir patvirtino 49 straipsnių dokumentą. Jis prasideda taip: ‘Teisės, kurių siekia baronai ir kurias pripažįsta karalius.’

Laisvė įteisinta

Tačiau netrukus Jono ketinimais imta nepasitikėti. Liaudžiai reiškiant antipatijas tiek karaliui, tiek popiežiui, Jonas išsiuntė pasiuntinius pas popiežių į Romą. Popiežius skubiai išleido bules, kuriomis Ranimido sutartį paskelbė neturinčia juridinės galios. Anglijoje tuoj pat kilo pilietinis karas. Kitais metais Jonas staiga mirė ir į sostą sėdo jo devynerių metų sūnus Henrikas.

Jaunojo Henriko globėjai pasirūpino, kad Ranimido sutartis būtų išleista pakartotinai. Kaip teigiama brošiūroje „Magna Carta“, šis peržiūrėtas leidimas „iš teisinio dokumento slopinti despotizmui [buvo] skubotai perdirbtas į manifestą, kuriuo buvo galima sutelkti nuosaikių pažiūrų žmones palaikyti jį [karalių] ir jo interesus“. Henriko valdymo laikais sutartį išleido kelis kartus. 1297 m. spalio 12 d., Henriko įpėdiniui Eduardui I dar sykį patvirtinus Magna Carta, ji buvo galutinai įtraukta į ypatingos valstybinės reikšmės dokumentų sąrašą.

Chartija apribojo monarcho valdžią. Joje nurodyta, kad valdovas, kaip ir jo pavaldiniai, turi paklusti įstatymui. Anot garsaus XX amžiaus Anglijos istoriko bei ministro pirmininko Vinstono Čerčilio, Magna Carta apibrėžė „valdžių padalijimo ir atsvarų sistemą, turėjusią suteikti monarchijai būtiną valdžią, bet apsaugoti, kad koks nors tironas ar kvailys ja nepiktnaudžiautų“. Tikrai kilnios idėjos! O ką šis dokumentas reiškė paprastam žmogui? Tuo metu beveik nieko. Iš tikrųjų Magna Carta smulkiai išdėstytos tik „laisvųjų žmonių“, — tai yra privilegijuotos grupės, kuri tada sudarė mažumą, — teisės. *

Kaip rašoma leidinyje Encyclopædia Britannica, Magna Carta „gana anksti tapo simboliu ir kovos su priespauda devizu; kiekviena paskesnė karta vertino ją kaip apsaugą nuo kėsinimosi į jos laisves“. Pripažindamas to svarbą, Anglijos parlamentas kiekvieną savo sesiją pradėdavo vėl patvirtindamas Magna Carta.

XVII amžiuje Anglijos advokatai Magna Carta straipsniais grindė tam tikras teises, pavyzdžiui, teisminio nagrinėjimo dalyvaujant prisiekusiesiems, habeas corpus, * lygybės prieš įstatymą, apsaugos nuo savavališko suėmimo ir parlamentinės mokesčių kontrolės teisę.

Idėjos plinta

„Istorinę konstitucinę Magna Carta reikšmę lėmė ne tiek tai, kas chartijoje pasakyta, kiek tai, kas buvo manoma, kad joje pasakyta“, — pripažino 1996—2000 metais dirbęs Anglijos ir Velso vyriausiuoju teisėju lordas Binghamas. Nepaisant to, chartijoje iškelti laisvės idealai paplito po visą angliškai kalbantį pasaulį.

Anglų kolonistai, 1620-aisiais išvykdami į Ameriką, kartu pasiėmė ir Magna Carta egzempliorių. 1775-aisiais, kai britų kolonijos Amerikoje ėmė priešintis apmokestinimui nesuteikiant teisės atstovauti vyriausybėje, dabartinėje Masačusetso valstijoje surengtoje asamblėjoje buvo viešai pareikšta, kad tokie mokesčiai nesuderinami su Magna Carta. To meto oficialiame Masačusetso antspaude pavaizduotas vyras, vienoje rankoje laikantis kalaviją, kitoje — Magna Carta.

Sutikę parengti Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos projektą jaunos valstybės atstovai pritarė įteisintos laisvės principui. Tuo pačiu principu grindžiamas JAV Teisių bilis. Todėl Amerikos teisininkų asociacija, įvertindama Magna Carta reikšmę, 1957-aisiais Ranimido pievoje pastatė paminklą su užrašu: „Magna Carta, įteisintos laisvės simboliui, atminti.“

1948-aisiais Amerikos valstybininkė Eleanora Ruzvelt padėjo parengti Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, tikėdamasi, kad ji taps „tarptautine visos žmonijos Magna Carta“. Iš tiesų Magna Carta istorija rodo, kaip žmonija trokšta laisvės. Nors siekiai ir kilnūs, šiandien pagrindinės žmogaus teisės pažeidžiamos daugelyje šalių. Vyriausybės ne kartą pasirodė nesugebančios garantuoti laisvės visiems. Tai viena iš priežasčių, kodėl milijonai Jehovos liudytojų dabar brangina daug aukštesnę laisvės formą, įteisintą kitokios vyriausybės — Dievo Karalystės.

Biblijoje apie Dievą pasakyti tokie reikšmingi žodžiai: „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.“ (2 Korintiečiams 3:17) Jei jums įdomu, kokią laisvę žmonijai žada Dievo Karalystė, kodėl nepaklausus apie tai Jehovos liudytojų, kai jie kitą kartą jus aplankys? Atsakymas gali pasirodyti įdomus ir teikiantis atgaivą.

[Išnašos]

^ pstr. 12 „Nors 1215 metais sąvokos „laisvasis žmogus“ reikšmė buvo gana siaura, XVII amžiuje tokiu galėta laikyti kone kiekvieną“ (History of Western Civilization).

^ pstr. 14 Taip lotynų kalba vadinamas teismo nurodymas (pagal suėmimo orderį) pristatyti areštuojamąjį asmenį siekiant išaiškinti arešto teisėtumą.

[Rėmelis/iliustracija 13 puslapyje]

DIDŽIOJI CHARTIJA

Magna Carta (išvertus iš lotynų kalbos, — „Didžioji chartija“) prasidėjo „Straipsniais apie baronus“. Karalius Jonas savo antspaudu patvirtino šį 49 straipsnių dokumentą. Per keletą dienų sutartis padidėjo iki 63 straipsnių, ir karalius dokumentą patvirtino vėl. Prie pakartotinio 1217 metų leidimo buvo pridėta kita, mažesnė chartija, į kurią įtrauktas miškų įstatymas. Nuo tada ir tie straipsniai laikomi Magna Carta dalimi.

Šie 63 straipsniai suskirstyti į devynias grupes. Kai kuriuose nagrinėjami baronų skundai, aptariama įstatymo bei teismų reforma ir bažnyčios laisvė. 39-asis straipsnis — istorinis Anglijos pilietinių laisvių pagrindas, skamba taip: „Joks laisvasis žmogus nebus suimtas ar įkalintas, pasikėsinta į jo teises ar turtą, paskelbtas už įstatymo ribų ar ištremtas arba kaip nors kitaip pakenkta jo reputacijai, prieš jį nebus naudojama jėga ir niekas nebus siunčiamas to daryti, išskyrus atvejus, kai tai bus teisėtai nuspręsta jam lygių asmenų arba to reikalaus šalies įstatymas.“

[Iliustracija]

Fonas: trečiasis pataisytas „Magna Carta“ leidimas

[Šaltinio nuoroda]

By permission of the British Library, 46144 Exemplification of King Henry III’s reissue of Magna Carta 1225

[Iliustracija 12 puslapyje]

Karalius Jonas

[Šaltinio nuoroda]

From the book Illustrated Notes on English Church History (Vols. I and II)

[Iliustracija 12 puslapyje]

Karalius Jonas atiduoda popiežiaus atstovui savo karūną

[Šaltinio nuoroda]

From the book The History of Protestantism (Vol. I)

[Iliustracija 13 puslapyje]

Karalius Jonas susitinka su baronais ir patvirtina „Magna Carta“ (1215 m.)

[Šaltinio nuoroda]

From the book The Story of Liberty, 1878

[Iliustracija 14 puslapyje]

Paminklas „Magna Carta“ Ranimido pievoje (Anglija)

[Šaltinio nuoroda]

ABAJ/Stephen Hyde

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 12 puslapyje]

Fonas viršuje: By permission of the British Library, Cotton Augustus II 106 Exemplification of King John’s Magna Carta 1215; karaliaus Jono antspaudas: Public Record Office, London