Ar mokate juos atskirti?

„Tai fortepijonas.“ „Ne, man jis primena sintezatorių.“ „Be abejo, tai vargonai!“ „Ne, jūs visi klystate. Tai klavesinas.“ Tad vis dėlto, kas tai?

IŠ TIKRŲJŲ visi šie muzikos instrumentai turi panašią klaviatūrą. Tačiau kiekvieno skambesys ir būdas, kaip nuspaudus klavišą išgaunamas garsas, labai skiriasi. Kaip tad klavišiniai instrumentai buvo išrasti ir tobulinami? Pasidomėkime, kokiais klavišiniais instrumentais buvo grojama daugelį šimtmečių.

Kas buvo hidraulas?

Pats seniausias žinomas instrumentas, turėjęs primityvią klaviatūrą, vadinamas hidraulu, arba „vandens vargonais“. Jo išradėju laikomas trečiojo amžiaus p. m. e. pirmoje pusėje Aleksandrijoje gyvenęs mechanikas Ktesibijas. Kaip aiškinama knygoje Musical Instruments of the West, „oras būdavo pumpuojamas... į indą su skylutėmis (pnigeus), stovintį kitame vandens pripildytame inde, ir per pnigeus toliau nukreipiamas į oro dėžę, esančią po [eilėmis] sustatytais vamzdžiais; vandens slėgis palaikydavo reikiamą oro slėgį“. Garsas vamzdžiuose būdavo išgaunamas keletu didelių klavišų valdomais slankikliais. Kadangi hidraulo skleidžiami garsai būdavo stiprūs ir šaižūs, jis puikiai tiko cirko pasirodymams, mugėms ir lauke rengiamoms šventėms. Didžiausią populiarumą šis instrumentas įgijo Romos imperijos laikais — prityrusiu muzikantu buvo laikomas net imperatorius Neronas.

Pneumatiniai vargonai

Vandens kompresorių pakeitus dumplėmis, kuriomis būdavo pučiamas suspaustas oras, prasidėjo pneumatinių vargonų epocha. Dumplės muzikantui leido sėdėti prie instrumento ir oro srautą paduoti kojomis arba rankomis. Iškastos pneumatinių vargonų liekanos datuojamos trečiuoju m. e. amžiumi. Šis instrumentas buvo labai populiarus dar kelis šimtmečius. Dėl primityvios  klaviatūros groti melodijas buvo galima tik labai lėtu tempu. Taip buvo todėl, kad kiekvienas klavišas turėjo atitikti tam tikro vargonų vamzdžio dydį. Norėdamas išgauti žemą garsą, atlikėjas platų klavišą tikriausiai turėdavo spausti visa plaštaka ar net kumščiu.

XIV amžiuje vargonai „Vakarų Europoje [jau buvo] tik bažnytinis instrumentas“ (The Encyclopedia of Music). Išradus veleno sukimo mechanizmą smarkiai pasikeitė tiek vargonų klaviatūra, tiek veikimo principas. Dabar vamzdžius buvo galima išdėstyti toliau nuo klaviatūros, o pačius klavišus daryti siauresnius. Pagaliau muzikantas galėjo grakščiai groti muzikinius pasažus klavišą spausdamas tik vienu pirštu. Mocartas taip žavėjosi vargonais, kad vadino juos instrumentų karaliumi.

Pirmieji styginiai klavišiniai instrumentai

Biblijoje pirmą kartą apie styginius instrumentus užsimenama Pradžios 4:21 (Brb), o vėliau jie minimi kalbant apie Izraelio tautą. Tai yra tokie instrumentai, kurių stygos paprastai brązginamos arba timpčiojamos pirštais ar virpinamos plaktukėliais arba plektrais. Su klavišiniais styginiai buvo sujungti tik maždaug XV amžiuje. Pirmąją šiuolaikiškos konstrukcijos klaviatūrą turėjo klavikordas. Tai buvo paprastas, panašus į dėžę instrumentas su iš kairės į dešinę ištemptomis stygomis. Muzikantui nuspaudus klavišą, pakildavo žalvarinė plokštelė ir iš apačios užgaudavo stygą.

Vėliau atsirado klavesinas, spinetas ir virdžinalas. * Jie, ypač klavesinas, XVI—XVII amžiuje tapo pagrindiniais klavišiniais instrumentais. Klavesinas turėjo naujovišką mechanizmą. Knygoje The History of Musical Instruments jis aprašomas taip: „Stygos buvo virpinamos ne tangentais, kaip klavikorduose, o plunksniniais plektrais. Prie kiekvieno klavišo buvo pritvirtinta svirtelė, tai yra vertikalus medžio tašelis, iš kurio kyšojo maža plunksnelė arba odos liežuvėlis... Nuspaudus klavišą svirtelė šokteldavo aukštyn ir plunksnelė grybšteldavo stygą. Paskui, spyruoklinio mechanizmo veikiama, plunksnelė aplenkdavo stygą ir grįždavo į pradinę padėtį.“

Naujasis mechanizmas klavesinui suteikė savitą skambesį. Viena buvusi pianistė, lygindama klavesino garsą su šiuolaikinio fortepijono, jį apibūdino taip: „Jo skambesys trapus, skvarbus ir trumpas.“

Metams bėgant klavesino konstrukcija labai keitėsi. Pirmieji instrumentai turėjo vieną klaviatūrą, kurioje kiekvieną klavišą atitiko viena styga. Vėliau sudėtingesni modeliai turėjo dvi klaviatūras, kiekvienam klavišui teko po daugiau stygų ir atsirado kitų toną keičiančių mechanizmų. Žymūs tų laikų kompozitoriai, kaip antai Johanas Sebastianas Bachas (1685—1750) ir Domenikas Skarlatis (1685—1757), puikiai išnaudojo klavesino toną bei jo technines galimybes ir sukūrė daugybę puikių kūrinių, kurių daugelis tebegrojami ligi šiol.

Akordeonas buvo išrastas XIX amžiuje, o XX ypač išpopuliarėjo klavišiniai akordeonai. Tai klavišinio ir pučiamojo instrumento junginys, nes turi dumples, kurioms pučiant orą pro liežuvėlius šie vibruoja. Šiuolaikiniai akordeonai turi septynias eiles mygtukų, kuriais galima išgauti iki 140 bosinių garsų, ir dviejų—keturių oktavų diapazono klaviatūrą.

Elektronikos epocha

XX amžiuje prasidėjo elektroninių klavišinių muzikos instrumentų epocha. Pirmąjį jų, dinamofoną (telharmoniumą), 1906-aisiais sukonstravo Tadijas Kahilis. Ketvirtajame dešimtmetyje pasirodė elektriniai vargonai, o netrukus ir elektriniai klavesinai bei elektriniai fortepijonai. Elektrinių vargonų mechanizmas veikia visiškai kitaip nei hidraulo: nuspaudus klavišą elektroniniu signalu išgaunamas modifikuotas ir sustiprintas garsas.

Šiuo metu vienas iš populiariausių elektroninių klavišinių muzikos instrumentų yra sintezatorius. Pasirodęs praėjusio amžiaus penktajame  dešimtmetyje, jis tapo daugelio šiuolaikinių muzikos grupių pagrindiniu instrumentu. Neperdedant galima sakyti, kad nuspaudus sintezatoriaus klavišą galima išgirsti bet kokį norimą garsą — nuo šuns lojimo iki simfoninio orkestro atliekamo kūrinio skambėjimo.

Nenuostabu, kad šiuolaikinėje muzikoje svarbus vaidmuo tenka ir kompiuteriui. Jis dažnai yra dabartiniuose sintezatoriuose arba gali būti panaudotas kaip garso generatorius, taigi kaip atskiras muzikos instrumentas. Nors paprastai kompiuteris valdomas muzikine klaviatūra, šių laikų muzikas gali savo kompiuterį užprogramuoti ir groti pasinaudodamas pele arba paprasta kompiuterio klaviatūra. „Dabar beveik kiekvienoje įrašų studijoje yra gausybė kompiuterinės įrangos. Muzika standžiajame diske saugoma skaitmeninių kodų pavidalu, paskui per derinimo pultą programine įranga montuojama ir tik tuomet daromas galutinis skaitmeninis garso įrašas“ (The Encyclopedia of Music).

Ar šie paskutinieji pasiekimai reiškia, jog klavišinių instrumentų dienos suskaičiuotos? Prisiminus jaudinantį Bethoveno kūrinių „Mėnesienos sonata“, „Elizai“ arba Debiusi „Mėnulio šviesa“ paprastumą, tai mažai įtikėtina. Apmąstydami klavišinių instrumentų muzikos raidą ir poveikį nesuskaičiuojamiems milijonams žmonių, turime pripažinti didžiulę jų reikšmę muzikos pasauliui ir mums visiems.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

Kodėl buvo išrastas fortepijonas?

Per XVIII amžiaus paskutiniuosius dešimtmečius klavesiną palaipsniui pakeitė tobulesnis klavišinis instrumentas fortepijonas. Kodėl jis buvo taip pavadintas? Kas ir kada išrado šį instrumentą, nesutariama iki šiol, bet XVIII amžiaus pradžioje su fortepijonu daug eksperimentavo Bartolomėjus Kristoforis. Jo duotas pavadinimas — gravicembalo col piano e forte („tyliai ir garsiai skambantis klavesinas“) nusakė vieną šio instrumento pranašumą, lyginant su klavesinu, kuriuo skambindamas atlikėjas menkai tegalėjo reguliuoti garso stiprumą. Nuspaudus fortepijono klavišą, naujai išrastas mechanizmas pastūmėdavo plaktukėlį iš apačios link stygos. Garso stiprumas priklausė nuo to, kaip smarkiai paspaudžiamas klavišas. Dabar tai leido muzikantui laisvai perteikti jausmus ir pasirinkti garso stiprumą — skambinti piano, tyliai, arba forte, garsiai.

Kita naujovė buvo trys pedalai. Jais buvo galima prailginti visų arba tam tikrų garsų skambėjimo trukmę, prislopinti skambesį.

XVIII amžiuje Europoje fortepijonas buvo tobulinamas ir modifikuojamas. To amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje pasirodė mažesnis ir praktiškesnis keturkampis instrumento modelis. Fortepijonas arba koncertinis fortepijonas užima daugiau vietos, nes jo įvairaus ilgio stygos ištemptos horizontaliai. XIX amžiaus pradžioje buvo išrastas vertikalusis fortepijonas, vadinamas pianinu, ir jis tebėra populiarus iki šiol.

Atsibuskite! korespondentas vienos pianistės paklausė, kokie yra esminiai fortepijono ir pianino skambesio skirtumai. Ji paaiškino: „Tai galima nusakyti trimis žodžiais: garsumas, skaidrumas ir ryškumas. Fortepijono rezonanso diapazonas yra platesnis. Garsas grynesnis ir stipresnis. Pianinas skamba tyliau. Taip yra ir dėl to, kad šis instrumentas dažniausiai stovi prie sienos, kuri slopina pro instrumento užpakalinę sienelę sklindantį garsą.“

[Iliustracija]

2,7 metro ilgio koncertinis fortepijonas

 [Iliustracijos 18 puslapyje]

Virdžinalas su parko vaizdu (Anglija, 1666 m.)

Klavesinas su vėžlio kiauto klavišais (įklija) (Vokietija, 1760 m.)

Klavikordas (JAV, 1906 m.)

Klavišinis akordeonas (Italija, 1960 m.)

Šiuolaikinis sintezatorius ir kompiuteris

[Šaltinio nuoroda]

Keturios nuotraukos viršuje: Courtesy of the Yale University Collection of Musical Instruments

[Iliustracija 19 puslapyje]

Hidraulas

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Macedonian Heritage

[Iliustracija 19 puslapyje]

Vargonai (Sidnėjaus Operos teatras, Australija)

[Šaltinio nuoroda]

By courtesy of Australian Archives, Canberra, A.C.T.