Aukso ašaros nelaisvėje

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO DOMINIKOS RESPUBLIKOJE

NENUJAUSDAMA tykančio pavojaus medžio kamienu bėga skruzdėlė. Staiga prilimpa viena kojytė, paskui — kita ir ji beviltiškai įklimpsta į medų primenančius medžio sakus. Žemyn nuvarva dar vienas aukso lašas ir visai paskandina nelaimėlę. Išsigelbėti nebeįmanoma. Galiausiai lipni masė su vabalėliu krenta ant žemės. Lietus įkalintą skruzdėlę nuplauna į upę ir ji palaidojama dumble. Po kelių tūkstančių metų ją, puikiai išsilaikiusią aukso ašaroje, kažkas atranda. Sakai sukietėjo ir tapo gintaru — viena iš labiausiai žmogaus vertinamų brangenybių.

Ką žinome apie gintarą? Ar jis ir jame „užkonservuoti“ vabzdžiai gali ką nors mums papasakoti apie tolimą praeitį? Ar tai gali padėti atkurti seniai išnykusias gyvybės formas?

Šiaurės auksas

Tūkstančius metų žmogaus smalsumą žadino tiek paslaptinga gintaro kilmė, tiek jo šilta aukso spalva. Be to, buvo tikima, kad gintaras turi nepaprastų galių. Apie 600 m. p. m. e. graikų mokslininkas Talis pastebėjo, jog patrintas į audinį gintaras įgyja savybę pritraukti plunksnas arba smulkius šiaudelius. Ši „nepaprasta galia“ yra statinė elektra. Kai kuriose kalbose žodis „elektra“ būtent ir kilęs iš graikų kalbos žodžio elektron — gintaras. Daugiau kaip po dviejų tūkstančių metų anglų gydytojas Viljamas Gilbertas atrado, kad statinę elektrą sukuria ne tik gintaras, bet ir kai kurios kitos medžiagos.

Apie 54—60 m. e. metus Romos imperatorius Neronas pasiuntė vieną karininką ieškoti, kur ši vertinga medžiaga išgaunama. Keliaudamas į šiaurę jis rado tą vietą — Baltijos  pakrantę — ir grįžo su šimtais svarų gintaro. Romoje buvo vertinamas gintaro grožis ir tai, kad jis, esą, apsaugo savininką nuo nelaimių. Be to, jis buvo vartojamas kaip vaistų bei tepalų sudedamoji dalis. Romos istorikas Plinijus rašė, jog gintaras buvo taip mėgstamas, kad iš jo padaryta statulėlė kainavo daugiau už sveiką vergą.

Senosios Šiaurės Europos civilizacijos gintarą, kartais vadinamą šiaurės auksu, mainydavo į geležį, varį ir kitas pietų šalių prekes. Viduramžiais Europoje prekybą gintaru bei jo apdirbimą griežtai kontroliavo teutonų riteriai. Už gintaro rinkimą be leidimo buvo baudžiama mirtimi.

Karibų jūros Kiskėjos saloje (dabar Dominikos Respublika ir Haitis) teinų genties indėnai irgi atrado gintaro. 1492-aisiais pirmą kartą Kiskėjoje apsilankęs Kolumbas jaunam salos vadui padovanojo blizgančių gintaro karolių vėrinį. Pasakojama, jog Kolumbas buvo nustebintas, nes pats dovanų gavo gintaro karoliais papuoštų batų porą.

Kas yra gintaras

Dominikos Respublikoje randamas gintaras yra jau išnykusio vienos veislės plačialapio atogrąžų medžio sukietėję sakai. Kai kurių jam giminingų veislių medžiai, vietos gyventojų vadinami algarroba, Karibų jūros šalyse ir Centrinėje bei Pietų Amerikoje auga ligi šiol. Tačiau senovinio Dominikos „gintaro medžio“ artimiausių giminaičių randama tik Rytų Afrikoje. Europoje, Baltijos jūros regione, gintaras susidarė iš spygliuočių medžių.

Kaip gintaras susidarė? Pirmiausiai dėl kokios nors priežasties įplyšta medžio žievė, nulūžta šaka, sužeidžiamas kamienas arba medį apipuola medgraužiai vabalai. Tada atsivėrusiai žaizdai užklijuoti į paviršių prasiveržia lipnūs sakai. Atsitiktinai prie sakų prilipę vabzdžiai ar kiti smulkūs gyviai nepajėgia išsilaisvinti ir galiausiai visiškai į juos panyra. Kitaip nei medžio suloje, kurią sudaro vanduo ir maistingos medžiagos, sakuose yra terpenų, alkoholių ir esterių. Tie cheminiai junginiai, matyt, veikia kaip džiovikliai ir antibiotikai. Jie išbalzamuoja bet kokius į sakus panirusius vabzdžius ar augalus. Esant tinkamoms aplinkos sąlygoms sakai palengva sukietėja ir tampa gintaru, o tai, kas yra patekę į jų vidų, užsikonservuoja tūkstantmečiams. Taigi gintaras yra suakmenėję senovinių medžių sakai.

Kaip pasiekiamas paslėptas lobis

Nors gintaro randama visame žemės rutulyje, jį kasti verta tik kokiuose 20 regionų. Šiuo metu daugiausiai jo išgaunama Rytų Europos Baltijos regione, Dominikos Respublikoje ir kai kuriose Meksikos dalyse.

Gintaro kasyba yra alinantis darbas. Daugelis mokslininkų mano, jog tam, kad sakai  virstų gintaru, jie turi patekti po drėgno molio arba smėlingų nuosėdinių uolienų sluoksniu. Dominikos Respublikoje dauguma kasyklų yra aukštose, nelygiose, vešliais subtropikų miškais apaugusiose vietovėse. Jas stačių kalnų šlaitų takais galima pasiekti tik pėsčiomis arba raitam ant asiliuko.

Kai kurios kasyklos — tai plačios, gilios šachtos. O kitos — siauri maždaug 200 metrų ilgio tuneliai. Kadangi naudojant įrengimus arba sprogmenis gintaras gali būti suskaldytas, šachtininkai kietą smiltainį ir sunkų molžemį turi įveikti kaltais, kirtikliais ir kastuvais. Dažnai vienintelis šachtininko šviesos šaltinis būna žvakė.

Kaip šiurkšti uoliena tampa nugludintu brangakmeniu

Atskyręs gintarą nuo kitų uolienų šachtininkas jį iškelia į ryškią saulės šviesą, nuplauna ir nuskelia vieną nelygų jo kraštą. Tada tą vietą patepa aliejumi, kad galėtų pamatyti, kas yra gintaro viduje. Šachtininkas ieško inkliuzų: suakmenėjusių stuburinių, vabzdžių arba kitokių organinių medžiagų. Dominikoje iškasamame gintare vabzdį galima aptikti 1 gabale iš 100. Baltijos gintare daug rečiau — čia vabzdys pasitaiko tik 1 gabale iš 1000. Iš dalies taip yra dėl to, kad Baltijos gintaras paprastai būna blausus, o daugiau kaip 90 procentų Dominikos gintaro — skaidrus.

Radiniai kruopščiai surūšiuojami pagal dydį, formą, spalvą ir tai, kas yra jų viduje. Dauguma iš tūkstančių kiekvieną savaitę iškasamų gintaro gabalų yra nedideli. Bet randama ir didelių. Vienas Dominikoje aptiktas gintaro gabalas sveria apie 8 kilogramus! Nedideli gabalėliai, kuriuose nėra inkliuzų, naudojami juvelyriniams dirbiniams, o vertingiausi gabalai paliekami privatiems kolekcininkams arba muziejams.

Dažniausiai gintaras yra šilto geltono arba auksinio atspalvio. Dominikos Respublikoje kas mėnesį pasitaiko iškasti keletą gabalų mėlyno gintaro. Žalio gintaro randama dar rečiau. Manoma, jog ši spalvų įvairovė priklauso nuo sakų cheminės sudėties ir nuo aplinkiniame dirvožemyje esančių mineralų.

Senovinio miško vizijos

Dėl savo unikalių savybių gintaras ir jo „kaliniai“ išliko ilgiau nei vešli atogrąžų ekosistema, kuriai jie priklausė. Daugumos fosilijų organinės medžiagos suakmenėjo — mineralizavosi. O paties gintaro, kaip ir bet kokių jame esančių gyvūnų ar augalų, sudėtis yra organinė. Jei gintaras skaidrus, jam nepakenkiant galima tyrinėti ir fotografuoti viduje esančių senovinių lobių trimatį vaizdą. Dėl jame išlikusių duomenų ne tik apie vabzdžius bei smulkius stuburinius,  bet ir apie seniai išnykusių ekosistemų augalus bei klimatą, gintaras vadinamas aukso langu į praeitį.

Kokie inkliuzai yra patys vertingiausi? Daug priklauso nuo kolekcininko požiūrio. Bene labiausiai gintaro mėgėjų vertinami inkliuzai yra skorpionai, driežai ir varlės. Kadangi jie didesni ir stipresni už daugumą vabzdžių, paprastai galėdavo iš sakų išsilaisvinti. Į spąstus daugiausiai patekdavo labai maži, nusilpę dėl ligos arba nukentėję nuo plėšrūnų gyvūnai. Kaip dažnai tokių pasitaiko? Labai retai! Vienas kolekcininkas paskaičiavo, jog iš viso yra atrasta tik 30—40 skorpionų, 10—20 driežų ir 8 ar 9 varlės. Tie radiniai iš tikrųjų labai vertingi. Vienas 1997-aisiais Dominikoje atrastas gintaro gabalas su maža varlyte įvertintas per 50000 JAV dolerių.

Kai kuriems mokslininkams patrauklesni kiek kitokie inkliuzai. Kadangi vabzdžiai į spąstus dažnai pakliūdavo labai staigiai, daugelyje gintaro gabalų užfiksuotos senovės istorijos „momentinės nuotraukos“. Pavyzdžiui, jose galima stebėti vabzdžio plėšrūno ir jo aukos elgesį. Kai kuriuose egzemplioriuose esantys kiaušiniai, lervos, vorų kokonai su gemalais ar vos tik išsiritę voriukai leidžia mokslininkams tyrinėti vabzdžių vystymosi stadijas. Viename Štutgarto (Vokietija) muziejuje yra gintaro gabalas su sustingusia 2000 senovinių skruzdėlių kolonija.

Inkliuzai taip pat teikia informacijos apie senovės miškų florą. Gintare išlikusios gėlės, grybai, samanos, lapai bei sėklos padeda atpažinti daug senovinių augalų ir medžių. Be to, mokslininkai yra tvirtai įsitikinę, jog tuomet augo figmedžiai, nors nebuvo rasta nei jų lapų, nei šakelių. Kodėl jie taip mano? Todėl, kad gintare pasitaiko daugybės veislių vapsvų, kurios gyvena tik figose. Todėl protinga manyti, kad figmedžiai augo ir miškuose.

Ar įmanoma atkurti praeitį?

Prieš kelerius metus vienoje populiarioje kino juostoje buvo propaguojama prielaida, kad iš gintare išlikusiame moskite rasto dinozauro kraujo DNR galima atkurti dinozaurus. Dauguma mokslininkų tuo abejoja. Visos gyvos būtybės turi savo DNR, kur užšifruota instrukcija apie jų paveldėtas ypatybes. Nors iš kai kurių gintare rastų vabzdžių ar augalų moksliniais eksperimentais buvo atkurti nedideli DNR fragmentai, išnykusioms būtybėms reprodukuoti to yra per maža.

Atkurta DNR ne tik apgadinta, bet ir ne visa. Remiantis vienu apskaičiavimu, atgautini fragmentai sudaro galbūt mažiau nei vieną milijonąją organizmo genetinio kodo informacijos dalį. Užduotis atkurti visą kodą prilygsta užduočiai iš vieno supainioto nepilno sakinio atkurti tūkstančio puslapių knygą. *

Kad ir kaip būtų, mintis apie dinozaurų klonavimą vėl paskatino domėtis gintaru ir dabar gintaro parodos rengiamos viso pasaulio muziejuose. Santo Domingo (Dominikos Respublika) Pasaulio gintaro muziejuje lankytojai informacijos apie gintarą gali gauti palaikydami dialogą monitoriaus ekrane bei tyrinėdami šią medžiagą per galingus mikroskopus. Muziejaus dirbtuvėje įgudę meistrai neapdorotą gintarą paverčia gražiais juvelyriniais dirbiniais ir brangiais eksponatais, kurių viduje glūdi fosilijos.

Gintaras žmoniją žavi jau daug šimtmečių. Ir šiais laikais jis branginamas dėl savo šilto paslaptingo grožio. Be to, gintaras mums duoda galimybę pažvelgti į praeitį.

[Išnaša]

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Gintare randama įvairių vabzdžių, taip pat varlių

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Nedideli gintaro gabalėliai paverčiami nugludintais brangakmeniais

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 17 puslapyje]

2, 16 ir 17 puslapiuose vabzdžiai gintare, 18 puslapyje juvelyriniai dirbiniai: Cortesía Museo Mundo de Ambar, Santo Domingo RD-Foto Gianfranco Lanzetti; 17 puslapyje varlytė: Cortesía Museo Mundo de Ambar, Santo Domingo RD e Nelson Fulgencio-Foto Gianfranco Lanzetti