Tautos vis dar nepasimokė

„Jei tik žmonės mokytųsi iš istorijos, kokių vertingų pamokų gautume! Bet esame apakinti aistrų ir partinių ambicijų, o daugumai patirtis tartum laivagalio ugnys apšviečia tik atkarpėlę nueito kelio“ (Samuelis Kolridžas).

AR PRITARIATE šiems anglų poeto žodžiams? Ar tikrai mes apakinti aistrų kartojame skaudžias ankstesnių kartų klaidas?

Kryžiaus žygiai

Prisiminkime, pavyzdžiui, Kryžiaus žygius. 1095 metais popiežius Urbonas II paskatino „krikščionis“ atimti iš musulmonų „Šventąją žemę“. Į šį raginimą atsiliepė visų Urbono II valioje esančių tautų karaliai, didikai, riteriai ir prasčiokai. Pasak vieno viduramžių istoriko, kažin ar kuri nors „tauta, gyvenanti pagal Kristaus įstatymą“, nesiskubino šių žygių paremti.

Kaip rašo istorikė Zoė Oldenbur, dauguma kryžiaus žygių dalyvių „buvo tvirtai įsitikinę, kad tapdami kryžiuočiais stoja į Paties Dievo tarnybą“. Visi jie save laikė, anot jos, „sunaikinimo angelais, puolančiais velnio vaikus“. Kaip pažymi istorikas Brajanas Moinahanas, kryžiuočiai manė, kad „visi žuvusieji gaus kankinių karūnas danguje“.

Bet jie turbūt nenuvokė, kad jų priešai manė panašiai. Istorikas Džonas Robertsas knygoje Shorter History of the World pasakoja, kad musulmonų kariai irgi eidavo į mūšį įsitikinę, kad kovoja už Dievą ir kad „žuvusieji kovoje su bedieviais pateks į rojų“ danguje.

Abiejose pusėse buvo tvirtinama, jog būtent jų kova teisinga, kad jie elgiasi teisėtai ir yra laiminami Dievo. Tokį įsitikinimą propagavo religiniai ir politiniai vadai; jie kurstė savo pavaldinių jausmus. Todėl ir tie, ir anie darė neapsakomas žiaurybes.

Kokie žmonės?

Kas visa tai darė? Daugiausia paprasti žmonės, tokie patys kaip šiandien. Aišku, kai kurie buvo užsidegę idealizmu, troško ištaisyti visas savo dienų pasaulio blogybes. Emocijų apakinti jie nesuvokė, kad kovodami už „teisybę“ šimtams tūkstančių  nekaltų vyrų, moterų bei vaikų, atsidūrusių mūšio zonose, atneša tik neteisybę, skausmus ir kančias.

Argi ne tas pat vyksta per visą istoriją? Argi charizmatiniai vadovai nepastūmėja milijonų žmonių elgtis taip, kaip šie patys niekad nesumąstytų, — veltis į negailestingus, barbariškus karus su kitos religijos ar kitokių politinių pažiūrų žmonėmis? Abiejų konfliktuojančių pusių vadovai šaukdami savo rėmėjus prie ginklų ir tvirtindami, kad Dievas su jais, tarsi įteisino žiaurų politinių ar religinių priešininkų naikinimą. Tai senas metodas, šimtmečius padėjęs visokio plauko despotams siekti savo tikslų. Kaip teigia Moinahanas, tokia taktika „holokausto ir šių laikų etninių valymų organizatoriai naudojasi ne mažiau sėkmingai nei pirmojo kryžiaus žygio kurstytojai“.

„Bet, — gal sakysite, — dabar žmonės nebesiduoda taip vedžiojami už nosies. Juk mes civilizuotesni!“ Galbūt. Bet ar tikrai pasimokyta iš istorijos? Kas gerai permąstęs paskutinio šimtmečio įvykius galėtų objektyviai teigti, kad žmonės pasimokė?

Pirmasis pasaulinis karas

Kryžiaus žygių taktika buvo pakartota, — kad ir per Pirmąjį pasaulinį karą. „Vienas 1914 metų netikėtumų, — rašo Robertsas, — kad visose šalyse minios visokio kraujo žmonių iš įvairiausių grupuočių ir religijų staiga mielu noru stojo į karą.“

Kodėl gausybė paprastų žmonių „mielu noru stojo į karą“? Nes jiems, kaip ir aistringai kariavusiesiems pirmtakams, vertybes, įsitikinimus ir pažiūras padiktavo laikmečio ideologija. Nors kai kuriuos vedė laisvės ir teisybės troškimas, daugelį kurstė išdidumas, įsitikinimas, kad jų tauta pranašesnė ir todėl turi teisę viešpatauti.

Jie ėmė tikėti, kad karas yra neatsiejama gamtos tvarkos dalis — „biologinė būtinybė“. Kaip sako Filas Viljamsas, socialdarvinistai išplėtojo idėją, kad, pavyzdžiui, karas yra teisėta priemonė „išnaikinti nevertas gyventi rūšis“.

Kiekvienas, žinoma, tarėsi kovojąs už tiesą. Ir kokios pasekmės? Per Pirmąjį pasaulinį karą, kaip rašo istorikas Martinas Gilbertas, „valdžios propagavo rasizmą, patriotizmą, aukštino narsą kare“, o žmonės jų aklai klausė. Ekonomistas Džonas Galbreitas karo metais augo viename Kanados kaime. Jis pasakoja, kad ten visi tada kalbėjo apie „akivaizdų Europos konflikto kvailumą“. „Protingi žmonės... nesipainioja į tokias beprotystes“, — tvirtino jie. Vis dėlto įsipainiojo. Kaip? Iš daugiau kaip devynių milijonų karių, žuvusių per šią bjaurastį, vėliau pavadintą Pirmuoju pasauliniu karu, 60000 buvo kanadiečiai.

 Niekas nieko nepasimokė

Per tolesnius du dešimtmečius ta pati dvasia ir vėl pasireiškė — fašizmo ir nacizmo idėjomis. Fašistai naudojo, anot Hju Perselio, „įprastus propagandos įrankius: įvairius simbolius bei mitus ir jais žadino liaudies jausmus“. Viena ypač galinga jų priemonė — religijos ir politikos mišinys; pavyzdžiui, būdavo meldžiamasi, kad Dievas palaimintų kariuomenę.

Adolfas Hitleris vadinamas „minios psichologijos meistru ir talentingu oratoriumi“. Kaip ir ankstesni demagogai, pasak knygos Hitler and Nazism autoriaus Diko Gierio, Hitleris suprato, kad žmonių mases valdyti lengviau ne per protą, o per jausmus. Jau ne pirmas jis pasinaudojo šia žmonių silpnybe ir sukurstė liaudį imti nekęsti vieno priešo. Perselis mini, kad Hitleris „vokiečių baimę ir pyktį nukreipė į žydus“. Juos jis juodino: „Žydas gadina mūsų tautą.“

Baisiausia, kad ir vėl milijonai, rodos, padorių žmonių buvo lengvai sukurstyti imtis masinių žudynių. „Kodėl tokios, regis, civilizuotos šalies gyventojai ne tik toleravo žiaurius, barbariškus nacių darbus, bet prie jų ir prisidėjo?“ — klausia Gieris. Juk šalis buvo ne tik „civilizuota“, bet ir neva krikščioniška! Prie tų žiaurumų jie prisidėjo todėl, kad labiau vertino žmonių iškeltas idėjas negu Jėzaus Kristaus mokymus. Ir nesuskaičiuosi, kiek dar nuoširdžių idealistų įsitraukė į įvairias žiaurybes nuo to laiko!

„Iš patirties ir istorijos pasimokome tik to, — rašė vokiečių filosofas Georgas Hėgelis, — kad tautos ir valdžios iš istorijos niekada nepasimoko; apskritai niekas neklauso jos pamokų.“ Gal daug kas nesutinka su Hėgelio požiūriu į gyvenimą, bet kažin ar kas prieštarautų šiam teiginiui. Deja, žmonės tikrai niekaip nesugeba pasimokyti iš istorijos. O kaip jūs?

Viena aišku: jei norime išvengti ankstesnių kartų nelaimių, privalome vadovautis kažkuo patikimesniu už žmonių idėjas, vedančias klystkeliais. Bet jei atmetame žmonių filosofijas, tai į ką orientuotis? Visu tūkstantmečiu anksčiau negu prasidėjo Kryžiaus žygiai Jėzaus Kristaus mokiniai parodė, koks turėtų būti tikrų krikščionių elgesys, — ir tai yra vienintelis sektinas etalonas. Pažiūrėkime, ką jie darė, kad neįsiveltų į kraugeriškus savo dienų konfliktus. Taip pat apsvarstykime, ar įmanoma, kad iš jų mokytis imtų visos tautos. O jei nepasimokytų, kaip Dievas ruošiasi padaryti galą visiems žmonijos vargams?

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Žmonės nuo seno veliasi į barbariškus konfliktus, sukeliančius daug kančių

 [Iliustracijos 7 puslapyje]

Viršuje: pabėgėliai karo zonoje

Kodėl, regis, civilizuoti žmonės griebiasi tokio baisaus smurto?

[Šaltinių nuorodos]

Pabėgėliai iš Ruandos: UN PHOTO 186788/J. Isaac; griūvantis Pasaulio prekybos centras: AP Photo/Amy Sancetta