Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Pagalba ir atjauta

Pagalba ir atjauta

Pagalba ir atjauta

SAVANORIŲ atvyko iš visur — ir iš kitų valstijų, ir iš užsienio. Tarp jų buvo Tomas (viršuje) — 29 metų ugniagesys iš Kanados sostinės Otavos. Žurnalui Atsibuskite! jis pasakojo: „Per televiziją pamačiau, kas vyksta, ir panorau morališkai paremti savo brolius gaisrininkus Niujorke. Atvažiavau į Niujorką penktadienį, o šeštadienį nuėjau į nelaimės vietą ir pasisiūliau padėti. Mane paskyrė į kibirų komandą, kaip ją vadino, kuri šalino griuvėsius kibirais.

Mes kruopščiai peržiūrėdavom kiekvieną semtuvą nuolaužų, ieškodami ko nors, kas padėtų nustatyti žuvusių gaisrininkų asmenybes. Radau laužtuvą, naudotą užraktams laužti, ir gaisrinės žarnos movą. Dirbom kruopščiai. Maždaug 50 savanorių per dvi valandas prikraudavom vieną šiukšliavežį.

Rugsėjo 17-ąją, pirmadienį, ištraukėm kai kurių gaisrininkų, antradienį įbėgusių į pastatą, kūnus. Niekada to neužmiršiu: visi gelbėtojai nutraukė savo darbą, nusiėmė šalmus ir kurį laiką stovėjo pagerbdami žuvusius kolegas.

Tai regėdamas susimąsčiau, koks trapus yra gyvenimas. Turėjau progos pamąstyti apie savo gyvenimą, darbą, šeimą. Nors mano profesija rizikinga, esu ja patenkintas, nes galiu padėti kitiems ir net gelbėti žmonių gyvybes.“

Kokią pagalbą teikė liudytojai

Pirmąsias dvi dienas apie 70 žmonių prisiglaudė pagrindiniame Jehovos liudytojų biure. Tie, kurie neteko kambarių viešbučiuose ir visų daiktų, buvo apgyvendinti, jiems parūpinta drabužių. Visiems duota maisto, be to, patyrę krikščionių vyresnieji suteikė daug svarbesnę emocinę paramą.

Gelbėjimo komandoms, dirbančioms nelaimės vietoje, Jehovos liudytojai išsiuntė įvairių įrankių ir maisto. Gaisrinei jie davė transporto, kad nuvežtų darbuotojus į įvykio vietą. Su šimtais kitų valymo darbus dirbo ir 39 metų liudytojas šiukšlių išvežėjas Rikardas (dešinėje). Kasdien jie išgabendavo tonas nuolaužų. Žurnalui Atsibuskite! jis sakė: „Reginiai sukrėtė daug ką, ypač gaisrininkus, ieškančius savo bendradarbių. Mačiau, kaip jie ištraukė vieną gaisrininką gyvą. Kitas buvo žuvęs, kai ant jo iš viršaus nukrito žmogus. Daug ten dirbusiųjų verkė. Nesusilaikiau ir aš. Tą dieną šie žmonės rodė neprilygstamą drąsą.“

„Laikas ir atsitiktinumas“

Per nelaimę žuvo tūkstančiai žmonių, iš jų ir mažiausiai 14 liudytojų. 65 metų Džois Kamings, kilusi iš Trinidado, turėjo eiti pas dantistą šalia Pasaulio prekybos centro. Deja, būtent tada tragedija ir įvyko. Moteris mirtinai apsinuodijo dūmais. Nors Džois buvo skubiai nuvežta į netoliese esančią ligoninę, jos išgelbėti nepavyko. Kaip ir daug kitų, ji patyrė „laiko ir atsitiktinumo“ padarinius. (Mokytojo 9:11, Brb) Džois buvo labai uoli skelbėja.

Kalvinas Dosonas (skaitykite rėmelyje) dirbo brokerių firmoje 84-ame pietinio bokšto aukšte. Kai į šiaurinį bokštą trenkėsi lėktuvas, jis buvo savo kabinete ir viską gerai matė. Iš kitur Kalvinui paskambino jo darbdavys ir paklausė, kas dedasi. Jis pasakojo: „Kalvinas mėgino paaiškinti, ką mato. Jis sakė: ‘Žmonės šokinėja!’ Liepiau jam iš ten bėgti ir tą patį pasakyti kitiems.“ Deja, Kalvinui nepavyko. Jo viršininkas kalbėjo: „Kalvinas buvo nuostabus žmogus ir mes visi jį vertinom, net ir tie, kuriems dvasiniai dalykai nerūpi. Mes žavėjomės, koks jis dievobaimingas ir humaniškas.“

Kitas žuvęs liudytojas — Džeimsas Amatas (dešimto puslapio apačioje), keturių vaikų tėvas. Jis dirbo kapitonu Niujorko gaisrinėje. Pažinojusieji Džeimsą sakė, kad jis pasižymėjo drąsa ir „buvo pasiruošęs eiti į liepsnojantį pastatą, net jei kiti iš jo bėga“. Džeimsui po žūties buvo suteiktas bataliono vado laipsnis.

Kito septynerius metus ugniagesiu dirbusio liudytojo vardas — Džordžas Dipaskalis. Džordžas turėjo žmoną Melisą ir dvejų metukų dukrelę Džordžiją Roz. Viename Staten Ailando Jehovos liudytojų susirinkime jis tarnavo vyresniuoju. Kai pietinis bokštas sugriuvo, jis buvo dešimtame jo aukšte. Džordžas irgi neteko gyvybės gelbėdamas kitus.

Tai tik du iš šimtų ugniagesių, policininkų ir kitų gelbėtojų, kurie mėgino padėti žmonėms ir žuvo. Jų drąsa tikrai verta pagyrimo. Niujorko meras Rudolfas Džulijanis paaukštintiems pareigomis gaisrininkams vėliau sakė: „Jūsų pasiryžimas eiti net ir į didžiausią pavojų įkvepia mus visus... Ir nėra... geresnio drąsos pavyzdžio nei Niujorko gaisrinės vyrai.“

Žmonės guodžiami

Visose Jungtinėse Valstijose apie 900000 Jehovos liudytojų stengėsi guosti tragedijos sukrėstus žmones. Tai daryti juos skatino meilė artimui. (Mato 22:39) Liudytojai pasakojo, kokia patikima viltis yra duota kenčiančiai žmonijai. (2 Petro 3:13)

Kalbėdami su kitais liudytojai rodė atjautą. Jie stengėsi paguosti žmones iš Šventojo Rašto, palengvinti jų skausmą, kaip kad darė Kristus. Jis yra sakęs: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mato 11:28-30)

Manhateno Jehovos liudytojų susirinkimų vyresniesiems buvo leista organizuotai eiti į nelaimės vietą guosti gelbėjimo tarnybų darbuotojų. Už tai jiems labai dėkojo. Vyresnieji pasakoja: „Kai skaitydavom iš Biblijos, vyrų akyse pasirodydavo ašaros.“ Darbininkai ateidavo atsigauti į vieną laivelį prieplaukoje. „Vyrai sėdėjo sutrikę, nuleidę galvas; jie nesugebėjo pakelti viso to, ką matė. Prisėsdavom prie jų ir parodydavom ką nors iš Biblijos. Jie labai dėkodavo, kad atėjom, ir džiaugdavosi gavę paguodos.“

Daug po tragedijos sutiktų žmonių norėjo ką nors skaityti, todėl jiems nemokamai išdalyta tūkstančiai brošiūrų. Kai kurios jų — „Kai miršta tavo mylimas asmuo“, „Ar bus kada nors pasaulis be karo?“ ir Ar Dievas iš tikrųjų rūpinasi mumis? Taip pat labai domėtasi dviejų Atsibuskite! numerių įžanginiais straipsniais: „Naujas terorizmo veidas“ (2001 m. gegužės 22 d.) ir „Kaip įveikti potrauminį stresą“ (2001 m. rugpjūčio 22 d.). Daug kam liudytojai paaiškino apie Biblijos teikiamą prikėlimo viltį. (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbų 24:15) Su šia paguodžiančia žinia pasiekta milijonai žmonių.

Proga susimąstyti

Tokios tragedijos kaip ši turėtų paskatinti mus pamąstyti apie savo gyvenimą. Ar mes tik pataikaujame sau, ar siekiame padaryti laimingus ir kitus? Pranašas Michėjas paklausė: „Ko dar Jehova prašo iš tavęs, jei ne vien elgtis teisingai, mėgti gerumą ir nuolankiai vaikščioti su savo Dievu?“ (Michėjo 6:8, NW) Būdami nuolankūs, stengsimės iš Dievo Žodžio sužinoti jo pažadą apie mirusiuosius. Jame rasime parašyta ir kaip Dievas netrukus atkurs žemėje Rojų. Jei norite daugiau sužinoti apie Biblijos pažadus, raginame susisiekti su savo vietos Jehovos liudytojais. (Izaijo 65:17, 21-25; Apreiškimo 21:1-4)

[Rėmelis/iliustracijos 11 puslapyje]

TATJANOS MALDA

Kalvino Dosono našlė Lena žurnalui Atsibuskite! papasakojo, kokią maldą jos septynmetė dukrelė pasakė praėjus kelioms dienoms nuo tada, kai sužinojo, jog tėtis niekada nebegrįš. Lenai pasimeldus Tatjana paprašė: „Mamyte, ar galėčiau pasimelsti aš?“ Mama sutiko ir Tatjana pradėjo: „Jehova, mūsų dangiškas Tėve, norim padėkoti už šį maistą ir už šią dieną. Taip pat prašom: duok savo šventosios dvasios man ir mamytei, kad būtume stiprios. Dar norim paprašyti, kad savo dvasia būtum ir su tėčiu, kad jis grįžtų pilnas stiprybės. O kai jis grįš, kad būtų gražus, stiprus, laimingas ir sveikas, ir mes susitiktume. Jėzaus vardu... prašau, tik nepamiršk duoti stiprybės mamytei. Amen.“

Lena, nesuprasdama, ar Tatjana viską gerai suvokusi, pasakė: „Graži malda, Tatjana. Bet dukrele, ar tu žinai, kad tėtis nebegrįš?“ Tatjanos veide pasirodė išgąstis. „Nebegrįš?“ — paklausė ji. Mama atsakė: „Ne. Juk jau, atrodo, minėjau. Maniau, kad viską supratai.“ Tatjana nuliūdo: „Bet juk tu man kalbėjai, kad jis sugrįš naujajame pasaulyje!“ Dabar Lena viską suvokė: „Atsiprašau, Tatjana. Iš pradžių aš nesupratau tavęs. Maniau, kad kalbėjai, kad tėtis grįš rytoj.“ Lena pasakoja: „Buvo malonu išgirsti, kad naujasis pasaulis jai toks realus.“