Žavusis ruduo

RUDUO — nepaprastas metų laikas. Vidutinio klimato kraštuose, kur dangus giedras, dienos saulėtos, o naktys vėsios, miškingos kalvos po truputį nusidažo šimtais geltonų, oranžinių, raudonų atspalvių. Tarp visžalių pušų ir kedrų ypač išryškėja metantys savo raudoną ir geltoną apdarą pusbroliai lapuočiai.

Rudeniu ypač žavimasi Japonijoje, Korėjoje ir apskritai visose Rytų šalyse. Japonai dažnai eina „medžioti rudens spalvų“, — taip jie patys kalba apie savo ekskursijas, kai rudenį išsiruošia pasigrožėti gamtos menu.

Daugelis Korėjos nacionalinių parkų gražiausi kaip tik šiuo metų laiku. Netgi laikraščiuose skelbiama, kada ruduo spalvingiausias. Į Soraksaną, vieną žymiausių Korėjos nacionalinių parkų, plūsteli nemažai lankytojų. Čia juos vilioja tikras Rytų kraštovaizdis: statūs granito skardžiai ir aukštos uolienų atodangos su prie jų prisišliejusiomis pušimis. Rudenį granito masyvai Soraksane pasipuošia ugninėmis bukmedžių ir klevų girliandomis. Anksti rytą, kai tos uolų viršūnės išnyra iš miglos, gali pamatyti nepamirštamą reginį.

„Man visada patinka vaikštinėti po kalnus, bet ypač rudenį, — sako Parkas  Ikjunas, guvus korėjietis, kuriam jau per 70 metų. — Rudenį atrodo, kad Dievas padabino kalvas gausybe spalvų, ir kasdien jos vis mainosi, žaižaruoja nuo giedro rudens dangaus.“ Jo žmonai Kong-jang patinka žiūrėti į rudeninius lapus, plevenančius žemyn kaip auksinės plaštakės.

Kodėl lapai keičia spalvą?

Smalsiam protui ši permaina reikalauja paaiškinimo. Nuo ko priklauso, ar lapas pageltonuos, ar paraudonuos?

Rudeniškai nusispalvindamas medis jau ruošiasi žiemai. Sutrumpėjusios dienos jį perspėja, kad laikas nutraukti vandens ir maisto medžiagų tiekimą lapams. Tada kiekvieno lapkočio pagrinde susidaro skiriamasis kamštinis sluoksnis, užtveriantis kelią apytakai tarp lapo ir medžio. Galiausiai lapas nukrenta.

Šitam procesui tebevykstant, pigmentai karotinoidai nudažo lapą geltona arba oranžine spalva. Paprastai šių pigmentų būna ir visą vasarą, tačiau jų nepastebėsi, nes lapuose dominuoja žaliasis chlorofilas. O raudoną spalvą daugiausia sukuria antocianai, pasigaminantys lapuose tik rudenį. Tada chlorofilas suyra ir ima dominuoti geltonieji bei raudonieji pigmentai. Kai chlorofilo nebelieka, tuopos lapas pasidaro ryškiai geltonas, o klevo lapas gražiai parausta.

Ruduo rudeniui nelygus

Dauguma gamtos mėgėjų pastebėjo, kad rudens spalvos įvairuoja, —  nelygu metai ir vieta. Daug priklauso nuo to, kokie vasaržaliai medžiai čia auga. Pavyzdžiui, kai kurių rūšių klevai pasipuošia nuostabiausiu raudoniu, ir Rytuose daug jų auga natūraliai, be to, dažnai jie sodinami parkuose ir soduose.

Kitas veiksnys — klimatas. Kiek antocianų lapai pasigamins, labai priklauso nuo orų. Pačios palankiausios sąlygos yra tada, kai dienos giedros, saulėtos, o naktys vėsios. Ruduo Tolimuosiuose Rytuose paprastai toks ir būna. Japonija ir Korėja — kalnuotos šalys. Daugelis jų kalvų apaugusios įvairiais vasaržaliais medžiais, tad rudenį tikrai yra kur akis paganyti.

Paprastas perdirbimo procesas

Visas lapų metimo procesas yra praktiškas ir gražus. Atsikratę lapų, medžiai žiemą tausoja vandenį ir jėgas. Kartu jie pašalina lapuose per vasarą susikaupusias toksines atliekas.

O kas nutinka milijonams ant žemės nukritusių lapų? Vabzdžiai, grybeliai, kirmėlės ir kiti gyviai šią organinę medžiagą greit paverčia puvenomis — dirvožemio trąša. Tad lapai, suvaidinę nuostabų spektaklį ir nukritę, pavasarį maitina naują augmeniją! Ar įmanoma įsivaizduoti geresnį perdirbimo procesą? Stabtelėkime pasigrožėti gamtovaizdžiu ir matysime, kad ‛laukų medžiai ploja rankomis’ — nebyliai šlovina savo Kūrėją (Izaijo 55:12, Brb; Psalmyno 148:7-9).